Socialinės įmonės ar atvira darbo rinka, subsidijuojamos neįgaliųjų darbo vietos, privalomos kvotos ar socialinis verslas? Jeigu verslas – tai koks, kas jame etiška ir kas ‒ ne?
Atviros darbo rinkos idėją remia Lietuvos negalios organizacijų forumas (LNF), būtinybę išlaikyti apsaugotas (socialines) įmones – didžiąja dalimi jose dirbantys neįgalieji ir pačių įmonių vadovai, susivieniję net į kelias tokių įmonių asociacijas.
Socialinių įmonių nenaudai nuolat paaiškėja naujų jų piktnaudžiavimo, nesąžiningo verslo, mokesčių vengimo prisidengiant neįgaliųjų vardu atvejų.Visa tai anaiptol nereiškia, kad visos socialinės įmonės veikė ar veikia nesąžiningai, apgaudinėja valstybę ir pelnosi iš neįgaliųjų darbo. Lietuvoje galima rasti ne vieną dorai ir sąžiningai dirbančią socialinę įmonę. Vis dėlto tiek politikų, tiek ir visuomenės nuomonė krypsta šių įmonių nenaudai.
Reikalinga reali, o ne popierinė tokių įmonių pertvarka. Dar šioje, pavasario, LR Seimo darbo sesijoje turėtų būti priimti atitinkami Socialinės integracijos, Socialinių įmonių, Užimtumo įstatymų pakeitimai, nes, pasak socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio, esminės permainos šioje srityje turi prasidėti jau kitų metų pradžioje.
Vis dar ieško sprendimų
Praėjusią savaitę Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto iniciatyva surengta konferencija „Negalią turinčių asmenų dalyvavimas darbo rinkoje – kaip padidinti galimybes?“ Įžanginiame pranešime šio komiteto pirmininkė LR Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė situaciją apibūdino taip: „Diskutuoja politikai, žiniasklaida, visuomenė, išsiskiria pačių neįgaliųjų nuomonės, todėl mums priimti visas puses tenkinančius sprendimus itin sunku. Bandome ieškoti teisingiausio kelio, tam skirta ir ši konferencija.“
R. Šalaševičiūtė pateikia su neįgaliųjų darbingumu susijusią statistiką: šių metų pradžioje darbingo amžiaus neįgaliųjų Lietuvoje buvo apie 160 tūkst., iš jų socialinėse įmonėse dirbo apie 6 700 (tarp jų tik 376 turėjo sunkią negalią), atviroje rinkoje dirbo apie 47 tūkst. Tiek R. Šalaševičiūtė, tiek kiti pranešėjai akcentavo didžiulę disproporciją: socialinėse įmonėse neįgaliųjų dirba apie 7 kartus mažiau nei atviroje rinkoje, bet paramos iš valstybės šios įmonės gauna 7 kartus daugiau.
Seimo narė priminė apie 2017 m. gruodžio 13 d. pasirašytą memorandumą tarp Vyriausybės, darbdavių ir neįgaliųjų organizacijų atstovų „Dėl galimybės negalią turintiems žmonėms konkuruoti atviroje darbo rinkoje“. Memorandume įrašyti labai gražūs įsipareigojimai: paskatų ir pagalbos sistemos sukūrimas, neįgaliųjų dalyvavimas atviroje darbo rinkoje, partnerių telkimas ir pan. Tačiau akivaizdu, kad memorandumo dvasia rezultatų nedavė. Lietuvos neįgaliųjų skurdo rizika – viena didžiausių Europos Sąjungoje. Europos Komisija pernai dar kartą konstatavo, kad Neįgaliųjų užimtumo lygis Lietuvoje yra vienas žemiausių ES.
Įstatymų leidėjai pripažįsta: nėra tvirtos visuotinės paskatos įdarbinti neįgaliuosius. Pernai vykdyta apklausa parodė, kad Lietuvos verslininkai yra pasidaliję į dvi stovyklas: 43 proc. teigia, kad negalia nėra kliūtis priimti žmogų į darbą, o likusieji abejojo, ar tokį variantą svarstytų. 72 proc. verslininkų priimant žmogų į darbą svarbiausias kriterijus – kvalifikacija ir turimos kompetencijos, o jomis daugelis neįgalių žmonių, deja, pasigirti negali. Politikai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) vadovai jau viešai pripažįsta, kad laukiamų rezultatų neduoda, pasak statistikos ir kitų oficialių rodiklių, sėkmingai veikianti profesinės reabilitacijos sistema. Tad būtini pokyčiai ir čia.
Konferencijoje pagarsinta Jungtinių Tautų (JT) neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininko, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Jono Ruškaus nuomonė: „Lietuvoje esantis socialinių įmonių modelis neprisideda prie neįgaliųjų įtraukties į atvirą darbo rinką“. J. Ruškus primena: pagal Neįgaliųjų teisių konvenciją šalys turi sudaryti sąlygas neįgaliesiems dirbti atviroje darbo rinkoje, toje pačioje aplinkoje, kurioje dirba visi kiti žmonės.
„Daugiau nei metus mėginome ieškoti kompromiso tarp neįgaliųjų užimtumo socialinėse įmonėse ir atviroje darbo rinkoje, bet iki šiol jo neradome ir sprendimo nepriėmėme, – reziumuoja R. Šalaševičiūtė. – Gal yra kitokių būdų, kaip išspręsti neįgaliųjų įdarbinimo klausimus atviroje darbo rinkoje? Svarstomi siūlymai paramą teikti mokestinėmis lengvatomis darbdaviams, pavyzdžiui, per pelno mokesčio lengvatą, o neįgaliuosius skatinti dirbti taikant tam tikrą didesnį neapmokestinamąjį pajamų dydį. Visi sprendimai įmanomi.“
Proveržio pasiekti nepavyko
L. Kukuraitis irgi pripažįsta, kad Lietuvoje neįgaliųjų įdarbinimo proveržis neįvyko. „Dabar šalyje dirba apie 30 proc. darbingo amžiaus neįgaliųjų – panašiai tiek, kiek ir prieš dešimtmetį. Daugiau kaip dešimtadalis – 12,8 proc. – dirbančių neįgaliųjų patiria skurdo riziką. Neįgalieji skursta daugiau nei kita visuomenės dalis. Visa tai rodo, kad esame kažkur užstrigę ir kad visos iki šiol taikytos priemonės nepadeda pasiekti geresnių rezultatų“, – sako ministras.
Viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl taip atsitiko, – jau minėtas neadekvatus finansavimas integruojant į atvirą darbo rinką. Pasak ministro, JT Neįgaliųjų teisių konvencija, kiti tarptautiniai dokumentai kalba apie tai, kad neįgalūs žmonės, kaip ir negalios neturintieji, turėtų dalyvauti darbo rinkoje, o pas mus 7 kartus didesni resursai skiriami segreguotam sektoriui.
Viena yra konstatuoti, kad nieko ar beveik nieko nedaroma, ir visiškai kita – imtis veiksmų situacijai pagerinti. Ministras įvardija priemones: neatidėliotinas Socialinių įmonių, Užimtumo įstatymų keitimas, pokyčiai Užimtumo tarnybos veikloje, mokestinės paskatos dirbantiems neįgaliesiems, nauja Negalios nustatymo reforma, kurią planuojama pradėti jau 2021 m. Dėl įvairių finansinių paskatų diskutuojama su Finansų ministerija.
„Jeigu kalbėdami apie neįgaliųjų darbo užmokestį laikysimės įsikibę minimalios mėnesio algos (MMA), tai labai tikėtina, kad žmogus ir gaus MMA, – sako ministras. – Jeigu MMA nebus rodiklis, tikėtina, kad žmogus gaus panašų atlyginimą, kokį gauna kiti tos srities darbuotojai atviroje darbo rinkoje.“
Praėjusių metų pabaigoje vėl pradėta kalbėti apie privalomą neįgaliųjų įdarbinimo kvotų sistemą. Šią sistemą jau bandyta įdiegti prieš keliolika metų. Tada ji nepasiteisino, tačiau tai nereiškia, kad reikėtų jos atsisakyti. Neįgaliųjų įdarbinimo kvotas palaiko tiek negalios organizacijos, tiek kai kurie politikai. Prie SADM veikiančioje Užimtumo tarnyboje jau šiais metais atsirado atvejo vadybininkai, dabar jų yra 47. Neįgaliųjų įdarbinimo rodikliai 2018 m., anot ministro, apie 10 proc. geresni nei ankstesniais metais. Vyksta bandomasis projektas, kurio metu teikiamos asmeninio asistento paslaugos, jame dalyvauja 50 proto ir psichikos negalią turinčių asmenų. Kitais metais į jį ketinama įtraukti regėjimo, judėjimo, kompleksinę negalią turinčius asmenis – iš viso 150–200 žmonių. Jiems bus teikiama pagalba iki 4 val. per dieną. „Paslauga brangi, – sako ministras, – todėl pirmiausia norime atlikti bandomąjį projektą.“
Išeitis – socialinis verslas
Konferencijoje dalyvavęs Darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas atkreipė dėmesį į neįgaliųjų vertės darbo rinkoje didinimą. „Kas gali atsakyti į klausimą, ką mes šiandien veikiame? – retoriškai klausia D. Arlauskas. – Praėjo daugiau kaip metai, kai pasirašėme memorandumą, o jokių pastebimų rezultatų kaip nėra, taip nėra.“ Anot verslininkų atstovo, iki šiol tik konstatuojame didėjančią socialinę atskirtį ir mažai ką darome. Išeitimi galėtų tapti socialinis verslas, nes iki šiol veikiančios socialinės įmonės kuria vertę tik jose dirbantiems darbuotojams.
D. Arlausko įsitikinimu, turi būti subsidijuojama neįgaliojo kuriama vertė, o socialinį verslą gali plėtoti bet kas, nebūtinai socialinė įmonė. Verslininko žiniomis, socialinis verslas įvairiose šalyse sudaro nuo 6 iki 15 proc. viso verslo segmento.
„Kol europinių pinigų yra, neįgaliųjų kuriamų produktų vertė tvari, baigiasi pinigai – baigiasi ir vertė, – sako D. Arlauskas. – Socialinio verslo produktai turi būti komerciškai patrauklūs. Jeigu niekas jų nepirks, niekur nepajudėsime ir toliau tik moralizuosime. Vien tik lėšų perskirstymas problemos neišspręs.“
Pagalba buvo teikiama visais laikais
Konferencijoje išklausyti ir aklųjų, kurčiųjų, judėjimo negalią turinčių žmonių atstovai. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininkas Sigitas Armonas, apibūdindamas situaciją, neieško gražių žodžių ar diplomatiškai neutralių frazių: „Kalbame jau dvejus metus, bet į priekį beveik nepasistūmėjome. Visi sprendimai stabdomi ne nevyriausybinėse organizacijose, o Seime. Sprendimus priima politikai, tad jie turės priimti ir šį sprendimą. Norime tai girdėti ar ne, bet vienokia ar kitokia pagalba norintiems dirbti neįgaliesiems visais laikais buvo teikiama – tai realybė, nuo kurios niekur nepabėgsime.“
S. Armonas atkreipia dėmesį, kad pagrindas kvalifikacijai, darbo rinkoje reikalingoms kompetencijoms įgyti padedamas jau mokyklos suole. Tokios idėjos, kaip įtraukusis ugdymas, iš žmogaus teisių perspektyvos skamba labai gražiai, bet realybė yra kitokia: negalią turintys jaunuoliai iš bendrojo ugdymo mokyklų išeina nepasiruošę, negebantys įgyti specialybių. Ne geresnė ir profesinės reabilitacijos situacija – yra daugybė profesinės reabilitacijos centrų ir nė vienos akliesiems skirtos reabilitacijos programos. O kai iniciatyvos imasi nevyriausybinė organizacija, kliūčių ir reikalavimų atsiranda tiek, kad dažnai tampa neįmanoma net pradėti.
Kurtieji labiau linkę palaikyti socialines įmones. „Kurtieji bendrauja sava gestų kalba, – sako šios organizacijos pirmininkas Kęstutis Vaišnoras. – Dirbdami paprastoje įmonėje jie dažnai patiria atskirtį. Įmonės vadovai, bendradarbiai nemoka gestų kalbos, o susirašinėti raštu daugelis sakosi neturį laiko. Šitaip kurčias žmogus, būdamas tarp girdinčiųjų, dažnai patiria ne tik kalbinę, bet ir informacinę atskirtį.“ Kurtieji palaiko idėją dėl neįgaliųjų įdarbinimo kvotų.
Už atvirą darbo rinką, kvotų įvedimą pasisako ir Lietuvos paraplegikų asociacijos atstovas Egidijus Grigonis, konferencijoje įvardijęs ne vieną abejotiną socialinių įmonių sandorį.
Įmonių atstovai taip pat kelia klausimus
Konferencijoje suteikta galimybė pasisakyti ir socialinėse įmonėse dirbantiems neįgaliesiems bei šių įmonių vadovams. „Per dvejus metus pirmą kartą dalyvauju tikroje diskusijoje, o ne bokso raunde, kur viena pusė stengiasi kuo profesionaliau nokautuoti kitą pusę, – sako Šiaulių aklųjų įmonės direktorius, buvęs Seimo narys Edvardas Žakaris. – Visi ginčijamės, nors visi siekiame to paties tikslo.“
E. Žakaris konferencijos organizatoriams, socialinės politikos strategams, uždavė keletą klausimų, į kuriuos tuo metu nebuvo atsakyta, bet jie svarbūs norint teisingai vertinti situaciją. Oficialiai teigiama, kad atviroje rinkoje dirba 47 tūkst. neįgaliųjų – kiek iš jų deklaruoja savo negalią, o kiek –ją slepia? Anot S. Žakario, tai galima nesunkiai sužinoti, Valstybinės mokesčių inspekcijos užklausus, kokiam atviroje rinkoje dirbančių neįgaliųjų skaičiui taikoma neapmokestinamojo pajamų dydžio lengvata. Kitas klausimas – kodėl profesinės reabilitacijos programose dalyvavę žmonės primygtinai raginami įsigyti verslo liudijimus, ir tai laikoma jų dalyvavimu atviroje darbo rinkoje?
Ar pavyks politikams, neįgaliųjų organizacijų atstovams po šios konferencijos pagaliau susitarti dėl bendro tikslo ir rasti geriausią sprendimą, parodys realūs veiksmai. Liūdniausia būtų, jeigu konferencijoje išsakytos nuomonės, prielaidos bei įžvalgos ir liktų tiktai nuomonėmis. O šitaip, deja, atsitikti gali.
Konferencijos pabaigoje nuskambėjo jau ne kartą tokiais atvejais girdėta mintis, kad buvo išklausytos visos pusės, pasikeista mintimis ir kad reikia ieškoti kito, trečio ar ketvirto kelio. Kas ir kiek ilgai jo ieškos, gali atsakyti tik politikai, nuo kurių, anot S. Armono, ir priklauso realūs sprendimai.
Straipsnio autorius: Daumantas Valenta
Johanas Sebastianas Bachas
Liudvikas van Bethovenas
Volfgangas Amadėjus Mocartas
