SRTF-logoKitąmet sukanka dešimt metų, kai Lietuva neteko šviesuolio Algirdo Mykolo Dobrovolskio – Tėvo Stanislovo. Sielos gydytoju vadinamas dvasininkas naujam gyvenimui prikėlė daugybę suklupusių, nusivylusių ir priklydusių sielų, o nuošalų Lietuvos kampelį Paberžę pavertė ramybės uostu nuo visų negandų. Tėvas Stanislovas.
Tėvas Stanislovas buvo tas šviesulys, kuris traukė minias žmonių: visiems jis rasdavo tinkamą paguodos žodį, gydė dvasios žaizdas, padėdavo atrasti norą vėl džiaugtis gyvenimu. V. Pečinino nuotr.
Asmenybių trauka
Kėdainių rajone esanti Paberžė lyg magnetas traukia turistus ir dvasios prieglobsčio ieškančiuosius. Traukos centru tapęs mažytis kaimelis gražiame gamtos kampelyje žavi savo čia gyvenusiomis asmenybėmis ir ypatinga aura.
Beveik tris dešimtmečius Paberžėje praleidęs kapucinų vienuolis Stanislovas dvasios šiluma, guodžiančiu, pakilti kviečiančiu žodžiu ir savo pavyzdžiu Paberžę pavertė kultūros ir dvasiniu centru. Ir nors Tėvo Stanislovo nebėra jau devynerius metus, jo pasėta sėkla sudygo.
Kaip pasakojo Paberžėje įkurto Tėvo Stanislovo liturginių rūbų ir reikmenų muziejaus muziejininkė Regina Galvanauskienė, šis kaimas visada buvo garsus savo asmenybėmis. Prieš pusantro šimto metų būtent Paberžėje kunigo Antano Mackevičiaus buvo suburtas pirmasis sukilėlių prieš caro valdžią būrys, o praėjus šimtmečiui čia buvo atkeltas Algirdas Mykolas Dobrovolskis, vadinamas Tėvu Stanislovu.
„Ir vėl atsirado paskata užsukti į šį nuošalų kampelį. Tėvas Stanislovas buvo tokia asmenybė, kuri gimsta tik kartą per du šimtus metų: filosofas, išminčius, poliglotas, vertėjas, psichologas, pedagogas praktikas, etnologas, iš senų rakandų įkūręs net užsienio turistus stebinantį muziejų. Paberžė gyva, nes čia labai gera Tėvo Stanislovo palikta energija. Kiekvienas atvykęs pas mus pasakoja, kad čia planavo pabūti valandėlę, bet niekaip nesinori išvažiuoti“, – „Sekundei“ pasakojo R. Galvanauskienė.
Tėvo Stanislovo pradėta veikla nenutrūksta: Paberžėje vyksta alkoholikų ir nuo įvairių svaigiųjų medžiagų priklausomų žmonių susitikimai, organizuojami kultūros vakarai, ekskursijos moksleiviams, stovyklos ir plenerai.
„Svarbiausia, kad jaunoji karta žinotų, kas buvo Tėvas Stanislovas. Deja, dabar didelė dalis moksleivių jau nebežino, todėl pagrindinis mūsų tikslas – pasakoti apie jį, skleisti žinią apie šio žmogaus darbus. Tokia kilni asmenybė negali būti užmiršta. Jo puoselėtos vertybės: gėris, grožis, meilė, paprastumas, natūralumas ir jokio pykčio yra amžinos. Kiekvieną jis mylėjo tikra ir besąlygiška meile“, – sakė puikiai pažinojusi dvasininką muziejininkė.
Gerumo ir atjautos daigai
Prie visko, kas dabar yra Paberžėje, prisilietė Tėvo Stanislovo ranka. Į kiekvieną darbą jis įdėdavo visą save. Dvasininkas sakydavo, kad negalima išmesti nė vieno daikto, net sulūžusius paveikslo rėmus ar drožinio pagaliuką sugebėjo prikelti naujam gyvenimui.
„Jis buvo kompozicijos meistras, gerbė žmogų ir jo darbą. Savo pavyzdžiu rodė, kaip dirbti, kaip melstis, kaip bendrauti ir kaip numirti. Tik reikėjo sekti iš paskos. Todėl jaunimas čia važiavo iš visos Lietuvos ieškoti dvasinio kelio, kurio galbūt nerado savo šeimose“, – kalbėjo R. Galvanauskienė.
Tėvas Stanislovas be galo mylėjo vaikus. Būdavo tokių dienų, kai į Paberžę atriedėdavo net keturiasdešimt autobusų lankytojų, ir kiekvienam jų surasdavo šiltą žodį ir patarimą. Savaitgaliais į Paberžę plūsdavo ir įsimylėjėliai, jie čia prisiekdavo amžiną meilę. Jų paliktus saldainius dvasininkas išdalydavo mažiesiems.
„Vaikas saldainį į burną, o popierėlį – ant žemės. Tėvelis nė vienam nėra pasakęs, kad susirinktų savo šiukšles. Vakare jis pasiimdavo kibirą ir pats švarindavo aplinką. Matydamas, kaip dirba, negali pats neimti kibiro ir jam nepadėti. Jis visą laiką mokė savo pavyzdžiu: nori – keiskis ir tapsi žmogumi, nenori – tavo reikalas, toks ir liksi“, – kaip dabar prisimena dvasininko žodžius R. Galvanauskienė.
Tėvas Stanislovas gydė alkoholikus, narkomanus, glaudė įvairiausius žmones: pas jį važiavo ir gyvenimo dugne atsidūrusieji, ir profesoriai, Sąjūdžio veikėjai. Paberžėje plevėsavo trispalvė, buvo giedamas himnas, tuokiamos poros ir krikštijami vaikai. Ir visa tai buvo daroma net tada, kai visa tai buvo draudžiama, o Tėvas Stanislovas buvo sekamas saugumo.
„Tėvelis matė daug vargo, todėl atjautė ir kitus. Žinojo daugybę metodų, kaip žmogų pakelti ir pastatyti ant kojų. Žmonės tą jautė, todėl važiavo čia ir glaudėsi prie Tėvo Stanislovo, jo dėka norėjo keistis, tad ir dabar surenkame alkoholikų ir narkomanų, norinčių gydytis, grupes. Šaknys įleistos giliai ir mūsų laistomos nedžiūsta. Tėvo Stanislovo pasėta sėkla daigi“, – kalbėjo muziejininkė.
Nesužavėjo saugumo
A. M. Dobrovolskio gyvenimo kelias buvo itin šviesus, nors dvasininkas patyrė nemažai smurto, neteisybės, patyčių, pažeminimo. Vos aštuoniolikos metų sulaukęs jis įstojo į kapucinų vienuolyną Plungėje, paskui – į Kauno kunigų seminariją. Po šventinimo jam buvo suteiktas Stanislovo vardas, dvasininkas buvo paskirtas į Petrašiūnų vienuolyną, iš ten ir pradėjo savo gyvenimo misiją – keliavo po parapijas ir jos gyventojams sakė pamokslus.
„Jis matė, kas vyksta Lietuvoje: žmonės sutrikę, vieni traukia į užsienį, kiti susideda su priešu ir išduoda kaimynus, treti nežino, kaip toliau gyventi. Tėvas Stanislovas aplankė apie pusantro šimto parapijų, kėlė ir guodė kiekvieną žmogų. Dvasininkas visus žavėjo savo charizma, turėjo oratoriaus talentą, sugebėjo uždegti kiekvieną, todėl jo pamokslų pasiklausyti susirinkusieji netilpdavo bažnyčioje“, – pasakojo R. Galvanauskienė.
Dvasininko pamokslai ne visiems patiko. Saugumas už neva erezijų skleidimą Tėvą Stanislovą kaip politinį kalinį ištrėmė devyneriems metams į Sibirą. Intoje, Vorkutoje dvasininkui teko dirbti pačius juodžiausius darbus: kasė anglis šachtose ir spaudžiant daugiau kaip keturiasdešimties laipsnių šalčiui darbavosi statybose.
Kartu su Tėvu Stanislovu kalėjęs monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas yra sakęs, kad dvasininkas visada į darbą ateidavo pirmas ir išeidavo paskutinis, dirbdavo ten, kur niekas kitas nėjo. Ir kai kartą K. Vasiliauskas pasiguodė, kad labai skaudu girdėti, kaip šachtose žmonės keikiasi, Tėvas Stanislovas atsakęs, kad nereikia moralizuoti, jeigu nori padėti, pats eik ten, kur bjauriausia vieta, kur dulkės, labai šlapia ar pavojinga. Tada kitiems bus truputį lengviau. Taip pat reikia dalytis ir duonos kąsniu.
„Gal žmogui bus ne taip pikta, galbūt jis tada nusikeiks tik devynis šimtus devyniasdešimt devynis kartus, o ne tūkstantį. Ir tai jau bus laimėjimas“, – yra sakęs Tėvas Stanislovas.
Gydė darbo terapija
Po aštuonerių metų tremties dvasininkui buvo leista grįžti į Lietuvą, tačiau netrukus jis vėl ištremiamas į Sibirą.
„Tik grįžęs į Lietuvą jis ir vėl ėmėsi savo darbų: paslapčia tuokė poras, krikštijo vaikus, nors buvo nuolat persekiojamas saugumo. Jis nuolat buvo siuntinėjamas į pačias blogiausias parapijas, kur nėra žmonių, bažnyčia kiauru stogu ar begriūvanti, o pačiam dvasininkui nėra kur prisiglausti, tenka miegoti zakristijoje ant stalo“, – nelengvą kelią prisiminė R. Galvanauskienė.
Atleistas iš kelių parapijų, galiausiai dvasininkas buvo perkeltas į Paberžę, nuošalų ir apleistą kampelį. Kunigas buvo apgyvendintas daugiau kaip du šimtus metų skaičiuojančioje klebonijoje, kurioje nebuvo net lovos, tačiau jis turėjo viziją, kaip prikelti šį gamtos kampelį, kad Paberžė vėl taptų šviesi ir nuostabi vieta. Kunigas pradėjo viską nuo pat pradžių. Netrukus vieni per kitus jauni žmonės susižinojo, kokia čia unikali vieta ir dar unikalesnis dvasininkas gyvena.
„Jis daug žmonių norėjo ištraukti iš purvo. Tėvas Stanislovas juos gydė darbo terapija: taip sugebėdavo įtraukti į darbą, kad šis tapdavo kaip malda. Bet dirbti reikėjo tiek daug, kad per kaktą prakaitas varvėtų, antraip ant kojų žmogaus nepastatysi, jį labiau trauks stikliukas. Sakydavo: nuo ko nuslydo, tuo reikia ir gydyti. Bet jis gydė ne mokydamas ir nurodinėdamas, o kartu su visais dirbdamas. Jis nesigėdijo jokio darbo: apsivilkęs vatinuką galėdavo ir mūryti, ir grėbti“, – prisiminimais dalijosi muziejininkė.
Paberžė atgijo naujam gyvenimui: buvo sutvarkyta bažnyčia, šalia esančios kapinės. Tėvo Stanislovo rūpesčiu buvo surinkta ir restauruota unikali bažnytinių daiktų, drabužių ir paveikslų kolekcija. Tėvas Stanislovas rūpinosi ne tik Paberže, bet ir Surviliškio parapijos tikinčiaisiais, dar vėliau – ir Šlapaberžės bei Gudžiūnų parapijomis, o prasidėjus Atgimimui Kapucinų ordinas pavedė rūpintis ir Dotnuvos vienuolynu. Būtent kunigo dėka šis vienuolynas atgijo.
Tėvo Stanislovo triūsas neliko neįvertintas. 1996 m. jis apdovanotas DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. 1997 m. dvasininkui suteiktas Kėdainių krašto garbės piliečio vardas. 1999 m. už žydų gelbėjimą Antrajame pasauliniame kare apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o 1999-ųjų pabaigoje Panevėžio miesto dailės galerijoje Tėvui Stanislovui buvo įteikta Santarvės fondo premija už tautos santarvės ir tolerancijos puoselėjimą. 2002 m. pavasarį, pašlijus sveikatai, Tėvas Stanislovas pasiprašė atleidžiamas iš pareigų ir persikėlė gyventi į Paberžę, į čia jam labdaros fondo pastatytą prieglaudą. Jis labai norėjo savo gyvenimą baigti būtent Paberžėje, tačiau šiam norui nebuvo lemta išsipildyti: dvasininko gyvybė užgeso 2005 m. birželio 23 d. Kauno klinikinėje ligoninėje. Tėvas Stanislovas buvo palaidotas Paberžėje.
Lina DRANSEIKAITĖ
