Jau šį šeštadienį Panevėžio teatre „Menas“ žiūrovų laukia neeilinė premjera – Kristinos Gudonytės režisuotas spektaklis „Ida iš šešėlių sodo“ pagal to paties pavadinimo knygą paaugliams, kuri 2002 m. buvo pripažinta geriausia metų knyga vaikų knygų kategorijoje. Šios knygos ir spektaklio autorė – spalvinga asmenybė: rašytoja, scenaristė, aktorė, režisierė, dailininkė…
Vaikystę paliko už teatro durų
Nuo pat mažų dienų meno pasaulyje besisukanti Kristina Gudonytė neįsivaizduoja savęs visą gyvenimą užsiimančios viena ir ta pačia veikla: vieną dieną ji nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro sėdi užgulusi kompiuterį ir rašo knygas ar pjeses, kitą dieną jau režisuoja spektaklį, kuria jam dekoracijas, per naktis kurpia scenarijus populiariems televizijos serialams ar tapo nuostabius dailės kūrinius.
Daugelis juokais moters klausia, kada gi ji pagaliau suaugs ir nustos blaškytis, visur barstydama savo talentą. Tačiau tenka pripažinti, kad ir ką bedarytų, visi menininkės darbai verti atskiros rašytojo plunksnos.
Ir dabar K. Gudonytė, dienas leidžianti Aukštaitijos sostinėje, ne tik režisuoja savo pačios kurtą spektaklį „Ida iš šešėlių sodo“, bet ir kuria jam scenografiją bei rūpinasi, kad žiūrovai iš teatro išeitų pakylėti visomis prasmėmis.
„Taip, viskuo rūpintis nelengva, bet tokie krūviai man – kaip tik. Labai prastai jaučiuosi, kai nieko nedarau, tada pradedu save ėsti, kad esu nevykėlė“, – puikios nuotaikos ir saviironijos nestokoja K. Gudonytė.
Toks gyvenimo tempas ją lydi nuo mažų dienų, kai tėvai iš Kauno persikėlė gyventi į Vilnių ir tada dar šešiametę nuvedė mokytis muzikos pas Edmundą Gedgaudą.
Tais laikais buvo įprasta, kad menininkai savo studiją atidarydavo savo namuose. Muzikos mokytojas E. Gedgaudas gyveno viename name kartu su kino režisieriumi Henriku Šablevičiumi. Jis ir pakvietė žavią mergaičiukę įgarsinti Arūno Žebriūno režisuojamų filmų. Netrukus K. Gudonytė televizijos studijoje vedė vaikišką laidelę „Kas pasakė miau“, įgarsindavo anonsus. Po to pasipylė vaidmenys tuomečiame Akademiniame dramos teatre: Kristinai teko vaidinti visus iš eilės vaikiškus vaidmenis.
„Dirbau kaip suaugusi. Dabar kai pagalvoju, tai buvo per didelė našta vaikui, bet buvau taip pripratusi, kad net nemaniau, jog gali būti ir kitaip. Be viso to, dar ir neblogai mokiausi, grojau pianinu, smuiku, lankiau meninę gimnastiką. Niekada neliūdėjau dėl to, kad neturėjau normalios vaikystės. Tiesa, porą kartų iš mokyklos išvežė su greitąja dėl išsekimo“, – dabar šypseną kelia prisiminimai. Kristina Gudonyte 02
Daugiaplanė. Rašytoja, scenaristė, aktorė, režisierė, dailininkė K. Gudonytė negalėtų įvardyti, kuri veikla jai artimiausia. Ji tikina, kad svarbiausia neapsistatyti įvairiais barjerais, o tada pats gyvenimas pakreipia reikiama linkme.
Nuo aktorystės nepabėgo
Baigusi mokyklą K. Gudonytė net nedvejojo dėl tolimesnio gyvenimo kelio, tačiau tėvai tarė lemiamą žodį. Kaip juokauja moteris, tikriausiai per tiek metų pavargo vežioti savo atžalą po įvairias kino studijas ir iki antros valandos nakties laukti, kol baigsis filmavimai.
„Po brandos egzaminų mane išsiuntė pailsėti į Palangą. Liepiau tiksliai sužinoti, kada vyks stojamieji į konservatoriją, kad tik nepavėluočiau. Bet jie sumelavo, kad egzaminai bus rudeniop, nors iš tiesų jie vyko tuoj po brandos egzaminų“, – prisiminė menininkė.
Kadangi savo šansą studijuoti aktorystę K. Gudonytė praleido, ji pasirinko vokiečių kalbą ir literatūrą. Jau po pirmojo kurso versdavo serialus iš vokiečių ir rusų kalbų. Jeigu ne susitikimas su Henriku Vancevičiumi, nežinia, kuria linkme būtų pasisukęs K. Gudonytės gyvenimas.
„Atsitiktinai susitikome gatvėje, buvau kaip ir savas „bičas“, jis mane įtikino, kad privalau stoti į aktorinį. Nieko nesakiusi tėvams atsiėmiau dokumentus iš universiteto ir įstojau į aktorinį. Man padarė išimtį ir leido jau antrame kurse vaidinti Nacionaliniame dramos teatre“, – „Sekundei“ pasakojo aktorė.
Gabi mergina neliko nepastebėta: gavo net dvi sąjungines premijas už vaidmenis vaikų spektakliuose. Tačiau po dešimties metų menininkė pajuto, kad vien tik aktoryste dvasiškai soti nebus, ir patraukė į režisūrą.
„Buvome jauni, tad dirbdavome kaip jaučiai nuo ryto iki vėlyvos nakties. O laisvą dieną užsiėmiau „chaltūromis“ – lėkdavau į radiją ar televiziją, naktimis tapydavau. Bet veiklos vis trūko. Kažkaip sumaniau, kad galėčiau režisuoti, jau nebuvau žalia aktorė, be to, nuolat patarinėdavau režisieriui H. Vancevičiui, buvau jo idėjų bankas, tad išvykau į Maskvą ir baigiau režisūros kursus“, – kalbėjo K. Gudonytė.
Kinas nebuvo jai nauja veikla: dar būdama moksleivė kartu su bendraklasiu dabar žymiu kino operatoriumi Algimantu Mikutėnu, draugų vadinamu Miku, ir režisieriumi Algimantu Puipa „kūrė“ kiną.
„Jeigu tėvai nebūtų visko sujaukę, viskas būtų pakrypę kita linkme: Mikas būtų atlikęs karinę tarnybą, o aš per tuos metus būčiau pasimokiusi konservatorijoje ir tada būtume važiavę šturmuoti kino“, – šypsosi menininkė.
Išbūrė filmo pavadinimą
Šiuolaikiniame meno centre surengtoje savo tapybos darbų parodoje K. Gudonytė susitiko su režisieriumi Jonu Vaitkumi, šis pakvietė talentingą aktorę ir režisierę į Nacionalinį dramos teatrą. Čia ji pastatė net kelis spektaklius vaikams: „Broliai Liūtaširdžiai“, „Smarkuolė Gilė Hopkins“, „Alisa veidrodžių karalystėje“.
Netrukus K. Gudonytė sulaukė ir dramaturgo Eugenijaus Ignatavičiaus skambučio, kad skubiai reikia statyti filmą, o per savaitgalį sugalvoti ir jam pavadinimą.
„Susiradau adatą, lape susirašiau raides ir kaip kokia ragana pradėjau sukti. Viešpatie, susidėliojo žodis „dvynukės“. Ką tai galėjo reikšti, juk buvau ištekėjusi moteris? Turbūt bus dvynukės, bet vydama tas mintis dar kartą pakartojau savo ritualą – ir vėl tas pats. Ir tik po kurio laiko prisiminiau Eriko Kestnerio nedidelę knygelę „Dvynukės“, – pasakojo K. Gudonytė.
Kone bestseleriu tapęs filmas sulaukė ir tęsinio – „Dvynukės ir dvynukai“. Iš viso K. Gudonytės kaip režisierės lobyne – net septyni filmai.
Prieš keletą metų ji įsitraukė ir į populiarių televizijos serialų „Moterys meluoja geriau“, „Nemylimi“ bei „Neskubėk gyventi“ kūrimą. Ir nors finansine prasme šie darbai buvo pelningi, bet ne tiek, kad kompensuotų nepasitenkinimą, jog ji negali daryti to, ką sugeba geriausiai.
„Iš pradžių buvo labai įdomu, bet paskui viskas kažkaip nuėjo paprastinimo ir supaprastinimo keliu. Lyg žiūrovas nesinaudotų savo smegenų vingiais. Režisierius vis sakydavo, kad Meda iš serialo „Moterys meluoja geriau“ tiesiog yra „dūra“, bet man rūpėjo išsiaiškinti, ar ji neapsimetinėja. Kažkaip pasidarė gaila laiko, tuo labiau kad jutau nepasitenkinimą savo darbu“, – atviravo režisierė.
Neišaugo iš paauglystės
K. Gudonytė prieš keletą metų atrado ir dar vieną talentą – rašyti. Nors ši kūrybos sritis jai niekada nebuvo svetima – juk sukurta daugybė pjesių ir scenarijų filmams, tačiau grožinė literatūra kiek kita sfera.
O viskas prasidėjo nuo lūžusios kojos. Daugiau kaip pusmetį K. Gudonytė buvo savotiškai įkalinta savo namuose, mat gipsuota koja vargu ar pavyktų sukiotis filmavimo aikštelėje ar teatro scenoje. Norėdama nešvaistyti laiko veltui ir tiesiog laukti, savo pačios nuostabai, K. Gudonytė pradėjo rašyti. Pagal „Dvynukių“ scenarijų parašiusi knygą ji nieko nelaukusi su ramentais, po pažastimi pasikišusi rankraštį, išskubėjo į artimiausią leidyklą.
Knygos autorė buvo įsitikinusi, kad leidėjai pasakys, jog knyga nieko verta. Tačiau po kelių dienų paskambino ir pradžiugino, pranešdami, kad knygą norėtų išleisti. Po jos pasirodė kelios teigiamos recenzijos.
„Tai mane maloniai nustebino ir savotiškai padrąsino. Nors pjeses rašau seniai, bet dramos ir grožinės literatūros kūrinys skiriasi kaip diena nuo nakties Filme ar pjesės pastatyme svarbiausia yra bendras vaizdas, o knygoje viską reikia išreikšti tik tekstu. Galima rašyti sudėtingai ir pasakyti tarp eilučių, arba galima rašyti Hemingvėjaus stiliumi – trumpais sakinukais, bet juos konstruoti kaip reklamą, kad tilptų visos spalvos. Aš pasirinkau būtent šį variantą – paprastais žodžiais apie sudėtingus dalykus. Gyvenime ir taip daug visokių rebusų, tad norisi bent jau taip palengvinti kūrinio priėmimo procesą“, – kalbėjo K. Gudonytė.
Visos rašytojos knygos – apie vieną sunkiausių gyvenimo periodų paauglystę. Šis pasirinkimas neatsitiktinis. Menininkė tikina, kad pati dažnai jaučiasi kaip ta nenuorama, savęs vis dar beieškanti paauglė.
„Kai susitinku su savo kurso draugais, šie dažnai juokaudami klausia, kada pagaliau suaugsiu. Bet nežinau, ar noriu suaugti. Paauglystė tuo ir įdomi, kad tai maksimalizmo, svajonių siekimo metas. Paaugliai praktiškai niekada nemeluoja, tai mane beprotiškai žavi. Pati pridarau visokių nesąmonių, tad puikiai suprantu ir juos“, – juokauja rašytoja.
Nauja veikla per skausmus
Menininkė tikina, kad negalėtų pasakyti, kuri veikla ją labiausiai žavi ir traukia. Kita vertus, gyvenimas parodė, kad galbūt negalėtų atsiduoti tik vienam kuriam užsiėmimui.
„Šiuo metu man klaikiai patinka rašyti, nežinau, gal dėl to, kad tai pati naujausia mano veikla, o gal dėl to, kad senstu“, – šypsosi K. Gudonytė.
Pastaruosius metus ji buvo atsidėjusi tik knygų rašymui, kartais palinkusi prie kompiuterio praleisdavo ištisas savaites, todėl kai gavo pasiūlymą pagal savo knygą pastatyti spektaklį, labai apsidžiaugė.
„Buvau jau „sucementėjusi“. Namuose dažniausiai būdavau viena, o čia mane supa daug žmonių. Tai tikra atgaiva. Nors, prisipažinsiu, jau pasiilgau ir rašymo. Noriu parašyti istorinį detektyvą, todėl labai daug skaitau. Aš manau, kad svarbiau ne ką rašyti, o kaip. Norisi net ir labiausiai nuvalkiotą idėją perdaryti naujai. Tokia idėja – atminties praradimas – yra ir pjesėje „Ida iš šešėlių sodo“. Tyčia ją paėmiau, nes norėjosi padaryti taip, kad nebūtų kaip meksikietiškose muilo operose ir kritikai nepradėtų šūkuoti, kad ne veltui K. Gudonytė kuria serialus“, – aiškina K. Gudonytė.
Moters teigimu, kiekvienas savaip kraustosi iš proto ir tai gerai, nuo to gyvenimas tampa tik spalvingesnis.
„Didžiausia klaida, kad žmonės nusistato įvairias ribas ir barjerus, kurie riboja. Kartais žmonės net bijo kažką bandyti. Mane aplinka taip pat visą gyvenimą ėdė – „Ar tu susitupėsi, pasirink vieną veiklą, daugiau pasieksi“. Taip, tėvai buvo teisūs, sakydami, kad vienoje srityje galima pasiekti gerokai daugiau, bet man vis maža.
Gyvenimas pats mane priverčia atrasti naujų nišų: susilaužiusi koją pradėjau rašyti knygas, o tapybą atradau per skausmus. Skiriantis su pirmuoju vyru negalėdavau naktimis užmigti. Nuotaika buvo tokia, kad nors imk ir pasikark. Laimei, po ranka atsirado pastelės, tad savo nuotaikas pradėjau tapyti ant batų dėžių. Nauja veikla tiesiog būtina sunkiais gyvenimo momentais, kad galėtum suimti save į rankas, nežliumbti ar nepradėti gerti „šnapso“, – optimizmo ir dvasinės stiprybės nestokoja K. Gudonytė.
Lina DRANSEIKAITĖ
