„Kai mokiausi Kauno politechnikos institute Mechanikos fakultete trečiame kurse, autoavarijoje praradau regėjimą. Tie metai buvo sudėtingi, stengiausi atgauti regėjimą, bet nepavyko. Po to stojau į Vilniaus valstybinį universitetą, Ekonomikos fakultetą, Pramonės įmonių ekonomikos specialybę. Jį 1975 metais baigiau ir tada atėjau dirbti į „Liregus“, – sakė L. Kirkilovskis.
Vyras pradėjo dirbti įmonės filiale Ukmergėje, kur, kaip jis sako, pradėjo visą mokyklą nuo meistro iki namudinio baro vadovo, kol po 12 metų jį pakvietė dirbti įmonės direktoriumi. Leonas įmonei iš viso dirba 40 metų – tai buvo jo pirma ir paskutinė darbovietė, o įmonė gyvuoja jau 75-erius metus.
„Įsidarbinti įmonėje nebuvo sunku, bet dirbti buvo. Ten buvo namudinis baras, kur mes surinkinėjome elektros šakutę. Ten dirbo 40 žmonių, o aš buvau namudinio baro meistras. Mes gaudavome pusfabrikičius, o į Vilnių veždavome surinktą elektros šakutę. Tai buvo pirmi gamybinio, vadovaujančio darbo patirties žingsniai. Kai atvažiavau į Vilnių, įmonėje tuo metu dirbo 1,5 tūkst. žmonių, tad teko pasinerti į šitą gyvenimą“, – kalbėjo L. Kirkilovskis.
L. Kirkilovskis sako, kad šiuo metu įmonėje dirba 160 žmonių, iš kurių 114 su negalia, tame tarpe – 72 su regėjimo negalia.
„Pas mus yra 44 žmonės, kurie turi iki 20 proc. darbingumo. Tokios kategorijos įdarbntų žmonių Vilniuje praktiškai tikrai nėra, tokios įmonės – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos struktūroje – yra tik Klaipėdoje ir Šiauliuose... “ ,– pasakoja įmonės direkrorius.
Dirba taip pat sėkmingai
Regėjimo negalią turintys žmonės, sako Leonas, gali dirbti įvairius darbus – svarbiausia, kaip yra tam pritaikyta darbovietė. Pritaikytoje neįgaliajam darbovietėje, sako Leonas, toks žmogus gali dirbti lygiai taip pat sėkmingai kaip ir sveiki žmonės.
„Neįgalieji čia dirba gana atsakingus darbus – dirba elektros gaminių surinkimo mazguose, atlieka įpakavimo darbus. Tie žmonės gan sėkmingai darbuojasi, tik kiekvienai tokiai darbo vietai reikalingas specialus įrengimas, atitinkama kontrolė ir dėmesys“, – sakė įmonės direktorius.
L. Kirkilovskis sako, kad darbdaviui viena darbo vieta neįgaliajam kainuoja iki 10 tūkst. eurų. Laimei, socialinės įmonės gauna subsidijas iš valstybės darbo užmokesčiui, įdarbinant žmogų.
Pilnavertis gyvenimas
„Liregus“ vadovas sako, kad įmonės aplinka neregiams pritaikyta nuo išorės iki vidaus.
„Išorėje , šaligatviuose yra rifliuotos šaligatvinės plytelės, kur žmogus kojomis tektiliškai jaučia takelį. Vietomis šone yra gyvatvorės, kad žmonės galėtų prisiliesti ir susiorientuoti. Koridoriuose yra garsiniai signalai, porankiai, silpnaregiams kontrastingomis spalvomis pažymėti laiptų krašteliai ir pan.
Regėjimo negalią turintys darbuotojai, sako Leonas, yra kur kas labiau motyvuoti nei sveikieji, jie dirba tikrai gerai ir produktyviai.
„Daugeliui iš jų surasti darbą kitoje aplinkoje yra nepaprastai sunku arba kai kuriais atvejais net nebeįmanoma. Čia jie jaučiasi reikalingi, jie dirba ir uždirba, turi šeimą ir ją išlaiko, gali bendrauti tarpusavyje. Pas mus vyksta ir socialinis, visuomeninis gyvenimas, yra kultūrinė veikla, užimtumo programos – tai yra pilnavertis gyvenimas“, – kalba Leonas.
Įmonėje, jo teigimu, dirba du žmonės, kurie atvažiuoja kiekvieną rytą traukiniu iš Varėnos, trys žmonės, atvažiuojantys iš Švenčionių, Pabradės ir t.t.
Kaip įdarbinti lengviau
Kad žmones su negalia būtų lengviau įdarbinti, valstybė šalia socialinių įmonių turėtų pastatyti bendrabutinio tipo gyvenamą namą, kur jauni žmonės su negalia galėtų kaupti darbinę gyvenimišką patirtį, vėliau, turėdami pradinį kapitalą, galėtų apsigyventi šalia, sukuriant ir šeimą.
„Reikėtų tokios pagalbos, kad paremtų gyvenamu plotu, tuomet atvažiuotų čia dirbti žmonės iš regionų. Jeigu žmogus regione prarado regėjimą, jo gyvenimas yra tarp keturių sienų: nei aplinka pritaikyta, nei jis gali save išreikšti, nei turi vertės pajutimą, nei jis gali tapti žmogumi, kuris gali pasirūpinti materialiai kurdamas šeimą. -Čia yra didelė problema“, – kalba vyras.
Jis prisimena, kas anksčiau Lietuvoje tokie bendrabučiai šalia socialinių įmonių buvo statomi – ten buvo sukeliami žmonės iš regiono. Kadangi dabar tokie bendrabučiai nėra statomi, tad daugelis žmonių, kurie gyvena toliau nuo šių centrų, galimybės dirbti neturi, nors ir nori.
Prisitaikė
Leonas prisimena, kad tik praradus regėjimą buvo sunku, tačiau jis rado būdų prisitaikyti: išmoko spausdinti spausdinimo mašinėle, išmoko Brailio raštą. Be to, jam daug padėjo ir draugai:
„Išsirašydavau į diktofoniukus paskaitas, bičiuliai kartais man paskaitydavo tą medžiagą, bet jie sakydavo: mes tau skaitysim, o tu mums po to reziumuok ir papasakok, ką ten rašo. Tarp žmonių gyvenant galima surasti tą konsensusą. Tikrai galima rasti grupę žmonių, kurie bendraus su tavimi kaip su lygiaverčiu žmogumi: jeigu pats to nori, jei eini į tai“, – kalba Leonas.
Iš kito molio
Vyras pasakoja, kad jis yra kitoks nei visi – tačiau ne todėl, kad turi regėjimo negalią, tačiau todėl, kad jis domisi viskuo.
„Aš gal esu iš kito molio – mane viskas domina, jaunesnis būdamas kalnuose slidinėjau, nors visiškai regėjimo neturiu. Aš ir dabar mėgstu žvejoti ir vasarą dažnai vienas žvejoju. Vasarą užsiimu sodininkystę, sodinu medžius. Aš esu truputį kitoks žmogus, nes mane viskas domina. Vakare grįžęs iš darbų, išeinu su šuneliu, dar patikrindamas teritoriją , ar viskas tvarkoje. Mane viskas domina ir aš stengiuosi būti kaip ir visi kiti“, – sako Leonas.
Leonas sako, kad Lietuvoje yra 142 socialinės įmonės, kuriose dirba 7230 žmonių, įš kurių 5300 yra su negalia. Vilniaus regione yra 53 tokios įmonės. Leono žiniomis, Lietuvoje yra keturi įmonių vadovai, turintys regėjimo negalią: trys iš jų vadovauja masažo įmonėms, o ketvirtas yra Leonas.
