Teodora prisimena, jog būdama maždaug ketverių jau žaisdavo, kad moka kalbėti kokia nors užsienio kalba. Ją nuo mažumės ypač traukė Pietų Amerika ir ispaniškas skambesys, tačiau pirmiausia ji išmoko rusiškai.
„Kadangi kieme turėjau draugų rusų, tai pirmiausia ir išmokome tos kalbos žaisdami lauke bei bendraudami tarpusavyje. Taip pat namuose mokėmės ir italų, nes mano mama yra pusiau italė, tai augau su nuolat skambančia itališka muzika. Gal dėl to labai anksti ir supratau, kad aš esu kažkaip susijusi su tomis kalbomis ir jos mane traukia“, – pasakoja mergina.
Kalbos mokytis reikia visą gyvenimą
Vėliau, jau lankydama mokyklą, Teodora joje gilino ne tik kieme išmoktos rusų kalbos įgūdžius, bet pradėjo mokytis ir anglų. Kad to nebūtų per maža – nuo 13 metų ji savarankiškai nusprendė išmokti išsvajotąją ispanų kalbą.
Šiandien merginos kalbų sąraše be jau minėtų – lietuvių, italų, rusų, anglų, ispanų – puikuojasi ir švedų bei graikų. Būtent pastaroji, anot jaunosios poliglotės, kol kas yra sunkiausiai įkandamas riešutėlis.
„Jau senokai planavau mokytis graikų, nes pastebėjau, kokia įdomi jos struktūra, rašymas. Aišku, ta kalba nėra labai žinoma, visiškai skiriasi jos raidės, tarimas, todėl darbo reikia įdėti kur kas daugiau. Tačiau man tai yra labai įdomu“, – sako Teodora.
Ji neabejoja, kad kuo daugiau žmogus moka kalbų – tuo lengviau yra mokytis bei analizuoti ir naujas. Tačiau mergina laikosi nuomonės, kad kalbos mokytis reikia visą gyvenimą:
„Aš nepasakyčiau, kad viską moku idealiai, nes tikiu – mokėti kalbą iš tikrųjų reikia viso gyvenimo. Tarkim, aš ir prancūzų suprantu, bet negalėčiau pasakyti, kad moku. Juk, pavyzdžiui, ir lietuvių kalboje atsiranda naujų žodžių, kurių aš negyvendama Lietuvoje, nežinau arba išgirdusi suprantu, kad kokius 12 metų nesu jų girdėjusi. Dėl to kartais reikia pasitikslinti, ką vienas ar kitas žodis reiškia“.
Svarbiausia – praktika
Aplinkiniams Teodoros gebėjimas susikalbėti septyniomis kalbomis kelia nemažai nuostabos ir klausimų – kaip jai pavyko jas išmokti? Mergina sako, kad jokių stebuklingų būdų neturi, svarbiausia – nuoseklus darbas ir praktika.
„Tie metodai yra paprasti – knygos, žodynai, kuriuos aš pirkdavau nuo mažens. Pirmiausia aš bandau praktiškai pritaikyti reikalingiausius žodžius, ieškau informacijos kokia nors mane dominančia tema. Žinoma, padeda ir muzika ar serialų, filmų žiūrėjimas, bendravimas su užsieniečiais, vadinamais kalbos draugais.
Kalbos mokymuisi laiko reikia atidėti kiekvieną dieną, kad smegenys jos nepamirštų, kad bent jau fone kas nors girdėtųsi iš tos kalbos, tarkim, anglų radijas ar televizija, ispanų serialas – bet kas“, – sako poliglotė.
Žinoma, vienas efektyviausių būdų – kuo dažniau vartoti kalbą, šnekėti su tais, kuriems ji yra gimtoji. Būtent praktinis kalbos vartojimas ir visos sukauptos žinios dabar padėtų Teodorai naują kalbą išmokti vos per kelis mėnesius.
Paklausta, ar dėstant mintis mokamų kalbų žodžiai nesimaišo tarpusavyje, mergina šypsosi ir pripažįsta, kad būna visko:
„Man labiausiai maišydavosi italų ir ispanų – pradėdavau viena kalbėti, bet gaudavosi tokia maišyta. Būna ir šiaip žodžiai susimaišo: pamirštu, kaip lietuviškai pasakyti ką nors arba staigiai atsimenu kokį graikišką žodį, nors kalbu angliškai. Tam reikia tikrai labai daug praktikos ir tiesiog susikaupimo“.
Pastangos įvertinamos ne visada
Teodora neslepia, kad jai malonu su užsieniečiais bendrauti jų gimtąja kalba ir sulaukti gražių žodžių, o kartais net ir dar daugiau dėmesio.
„Buvau pas sesę darbe ir atėjo šeima iš Kolumbijos, kažko klausė, o aš pradėjau jiems kalbėti ispaniškai. Buvo jau tokio vyresnio amžiaus, kaip supratau, mama ir močiutė, jos pasikvietė savo vyrus, brolius, vaikus, pradėjo mane filmuoti ir sakė: žiūrėkit, negaliu patikėti, kad ji taip kalba.
Jie galvojo, kad aš esu ne europietė, o iš Argentinos, nes mano akcentas yra grynai kaip argentiniečių. Tai tokie komplimentai tikrai paglosto savimeilę“, – šypsosi Teodora.
Tačiau taip būna toli gražu ne visada. Mergina dirbo viešbučio registratūroje, kai kartą jos pastangos padėti ir kalbėti ispaniškai buvo visiškai ignoruojamos.
„Aš dirbau registratūroje, kai prie manęs priėjo argentiniečių šeima. Jie norėjo kalbėti angliškai, aš irgi kalbėjau angliškai, bet jie kažkaip susimaišė, todėl aš pradėjau kalbėti jų gimtąja kalba – ispaniškai. Tačiau jie mane visiškai ignoravo ir net nesileido į kalbas.
Esu pastebėjusi, kad kai kuriems turistams tiesiog reikia kalbėti angliškai, nesvarbu, kad jie ir nepasako visko gerai, neišaiškina situacijos“, – pasakoja Teodora.
Trejus metus praleido Pietų Amerikoje
Kalbų mokymasis – ne vienintelė merginos aistra. Ji dar be galo mėgsta keliauti ir susipažinti su įvairių šalių kultūromis. Bene įsimintiniausia merginos patirtis – trejų metų studijos Pietų Amerikoje.
„Kai man buvo 19 metų, nusprendžiau pakeliauti ir susiradau lingvistikos studijas Pietų Amerikoje, Čilėje. Tai buvo įdomi patirtis, sutikau daug žmonių, pamačiau kitokį gyvenimą. Kadangi Pietų Amerika mane visą laiką ypatingai traukė, nebuvo absoliučiai nei vieno dalyko, kuo galėčiau nusivilti, jokių blogių pusių“, – susižavėjimo neslepia Teodora.
Nors merginos įspūdžiai iš šios patirties – itin malonūs, ji atvirai sako, kad kartais būdavo ir sunkių akimirkų:
„Pagalvodavau, kad sėdžiu ant pasaulio krašto. Ten sutikau tris gimtadienius ir jie buvo ne kaip įprastai europietiškai vasarą, bet žiemą, nes skyrėsi metų laikai. Buvo toks jausmas, kad kažkur kitur yra Europa ir visgi aš ten turėčiau būti. Tai kartais būdavo sunku, bet pasiskambindavau su mama, sese ir toliau ieškojau nuotykių, nes jų labiausiai ir norėjau“.
Kai kuriems galimiems nuotykiams, pavyzdžiui, žemės drebėjimui mergina ruošėsi iš anksto.
„Žinojau, kad Čilėje būna daug stiprių žemės drebėjimų. Dėl to psichologiškai ruošiausi žemės drebėjimui bet kada, kad būčiau susikaupusi ir tiesiog neišsigąsčiau. Tačiau buvo ne taip, šalia mano gyvenamos vietos įvyko ugnikalnio išsiveržimas, kurio visiškai nesitikėjau. Tai buvo baimės, bet tuo pačiu ir buvo labai įdomus reiškinys“, – kiek ironišką įvykį prisimena Teodora.
Neatmeta galimybės grįžti į Lietuvą
Lingvistikos studijos Pietų Amerikoje – ne vieninteliai merginos baigti mokslai. Ji visai neseniai Londone užbaigė turizmo ir verslo studijų programą ir neatmeta galimybės mokytis dar kur nors.
„Aš esu toks žmogus, kad man patinka mokytis, galbūt čia mano stiprioji pusė. Jei tik atsiras galimybių, laiko, pavyks viską suderinti, tai kodėl gi ne? Aš tikiu mokslu, tikiu, kad išsilavinimas žmogui atveria daug kelių, daug galimybių“, – užtikrintai sako Teodora.
Vis tik dabar viena didžiausių merginos svajonių, kurią bent kuriam laikui teko atidėti, keliauti ir po kelerius metus pagyventi skirtingose šalyse:
„Į kiekvieną šalį, kur važiuodavau kaip turistė, aš viską labai stebėdavau ir galvodavau, ar man patiktų čia gyventi? Mane labai traukia kultūros, tai dabar galvoju, kad labiausiai norėčiau kur nors pakeliauti ir pagyventi ten ilgesnį laiką“.
Teodora sako, kad nors šiuo metu grįžimas į gimtinę jos pernelyg nevilioja, ateityje šią idėją ji tikrai apsvarstytų.
„Dabar mano noras – kelerius metus pagyventi vienoje šalyje, kelerius – kitoje, bet aš tikrai neatmetu galimybės grįžti į Lietuvą. Lietuva yra tikrai puiki šalis ir aš didžiuojuosi, kad esu iš Lietuvos. Mano gimtasis miestas, Kėdainiai, taip pat yra labai gražus, aš tikrai pasiilgstu ir tų vietų, ir draugų, ir namų“, – atskleidžia mergina.
