Šis metodas – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Psichologijos katedros mokslininkės Jovitos Janavičiūtės-Pužauskės ir Kauno technologijų universiteto (KTU) programuotojų darbas, kurį finansavo Lietuvos mokslų taryba.
Nauja ir neįprasta reabilitacijos forma išbandyti Abromiškių reabilitacijos ligoninėje, kurioje pacientai galėjo dalyvauti tyrime su įtraukiąja virtualiąja erdve, neįtraukiąja virtualiąja erdve bei tradicine reabilitacijos forma.
Mažai tyrinėta erdvė
Mokslininkė pokalbį pradėjo nuo to, kad virtualiosios erdvės pritaikymas insultą patyrusių pacientų reabilitacijai buvo jos disertacijos tema. Dėl to, besigilindama, į taikomas reabilitacijos formas, moteris apčiuopė, kad tai – itin mažai tyrinėta erdvė.
„Ši tema buvo mano disertacinė tema. Tai, pirmiausia, prieš keturis metus, kai pradėjau domėtis insultu, jo problematika, kaip lavinti atmintį, dėmesį, kognityvines funkcijas, tai moksliniai rezultatai labai nuliūdino.
Realiai nėra labai efektyvių metodų šioms funkcijoms gerinti ir apskritai moksliniame lauke poinsultiniam lavinimui skiriamas pakankamai mažas dėmesys“, – problematiką užčiuopė VDU mokslininkė.
„Tai paskatino disertacijos tyrimo idėją plėtoti toliau. Skaitant mokslinę literatūrą ir stebint pasaulyje vykstantį kontekstą su technologijomis, pastebėjau, kad pastaruoju metu labai garsiai buvo kalbama apie įtraukiosios virtualios realybės elementus.
Tai buvo įdomu, kaip veiktų kognityvinių funkcijų lavinimas naudojant naujausias technologijas, manėme, kad tai turėtų būti efektyvu.
Tai atsargiai kėlėme tokią hipotezę, kad naudojant virtualios realybės metodus mes galime sulaukti greitesnio ir efektyvesnio atsistatymo po insulto“, – pasakojo J. Janavičiūtė-Pužauskė.
Taikomi skirtingi metodai
Po ilgų svarstymų, mokslinės literatūros analizių ir bendradarbiavimo su KTU programuotojais mokslininkė apsirašė skirtingus virtualios realybės metodus, kurie turėjo būti naudojami. Pagrindinis jos fokusas buvo – įtraukioji virtuali realybė.
„„Virtualios realybės“ terminas naudojamas jau seniai. Įprastai neįtrauki virtuali realybė atspindi paprastus išradimus – planšetę, kompiuterį, telefoną.
O aš kalbu apie įtraukiąją virtualią realybę, kuri yra taikoma su akinių pagalba, kai izoliuojami aplinkos stimulai, žmogus patenka į virtualią aplinką ir nemato jį realiai supančios aplinkos“, – akcentavo ji.
Kurdami tokią erdvę komanda atsižvelgė į savo pacientus ir norėjo jiems pritaikyti kuo labiau artimą širdžiai aplinką. J. Janavičiūtė-Pužauskė tikino, kad taip pasielgė norėdami išvengti tam tikro su technologijomis susijusio reiškinio:
„Mes susidūrėme su tuo, kad daugelis žmonių, kas yra išbandę virtualią realybę susiduria su vadinamuoju „cyber-sickness“ (liet. Technologiniu susirgimu), kai pasidaro bloga, svaigsta galva, atsiranda tokie simptomai.
Tai mes pradėjome su informatikais kalbėtis, ką daryti, kad to nebūtų. Tai dėl to tą virtualią aplinką sukūrėme labai paprastą, familiarią – paprastą virtuvę.
Toje virtuvėje žmogus atsiduria, joje nėra jokių ekstravagantiškų detalių tam, kad jis galėtų sutelkti dėmesį tik į užduotį.“
Parinko dvi užduotis
Virtualioje erdvėje atsidūręs žmogus tuomet turi dvi užduotis, kurios yra pateiktos žaidybine forma. Kiekvienos iš jų sudėtingumas su kiekvienu įveiktu lygiu vis auga.
„Pirmiausia, virtualioje realybėje yra užduotis su maisto produktais. Kuo labiau pacientui sekasi, tuo labiau kyla lygis.
Tai prasideda nuo pirmo lygio, kai pacientas turi išsirinkti vieną maisto produktą. Paminėsiu tai, kad kadangi tai vyresnio amžiaus žmonės, tai ir tie produktai paprasti, sutinkami parduotuvėse.
Jiems reikia įsiminti tą vieną maisto produktą, tam skirtos trys sekundės. Po jų maisto produktas atsiduria tarp daugelio kitų ant raudono padėklo ir žmogaus paprašoma išrinkti tą maisto produktą, kurį reikėjo įsiminti ir perkelti jį ant žalio padėklo.
Tai jeigu parenka teisingai, tai garsinis signalas duoda informaciją, kad jam pavyko. Tuomet lygiai sunkėja.
Tada jau reikia įsiminti du produktus, paskui tris, tada keturis ir taip toliau. Taip susiduriama su vis didesniais iššūkiais“, – apie pirmąją užduotį pasakojo mokslininkė.
Pasak jos, analogiškas principas naudojamas ir antrojoje užduotyje, tačiau ji yra sudėtingesnė. Joje reikia įsiminti ne tik produktus, bet ir jų eilės tvarką:
„Pirmajame lygyje yra trys maisto produktai, jie susideda tam tikra eilės tvarka. Pacientai iš pradžių mato visus maisto produktus, o vėliau paryškėja, pavyzdžiui, miltai, sviestas ir vanduo. Paskui tokia pačia eilės tvarka prašoma sudėti tuos produktus į dubenį.
Tai laipsniškai užduotis sunkėja dukart ją padarius teisingai. Tada jau reikia tokią pačią užduotį padaryti su keturiais maisto produktais.
Jiems išmokimą palengvina garsas, kuris palaiko, jeigu užduotis atlikta teisingai. Taip atstatomos funkcijos, kai stimuliuojame įvairius elementus: garsinius signalus, vizualinius signalus.
Tačiau jeigu jis atlieka užduotį neteisingai, tai ne tik pasigirsta garsas, kad blogai atlikta, bet ir produktas grįžta į tą pačią vietą. Taip duodama užuomina, kad pasirinkimas neteisingas.“
Pacientų reakcijos dvejopos
Šiuo metu metodo pritaikymas yra naudojamas Abromiškių reabilitacijos ligoninėje. Moteris pasakoja, kad pacientai į užduotis ir naująsias technologijas reagavo skirtingai.
„Iš principo, visi pacientai, kurie įsitraukė, buvo pirmą kartą susidūrę su tokia technologija. Tai, pirmiausiai, vieniems tai skambėjo intriguojančiai, sakė, o va, niekada nesu bandęs. Jie nusistebėdavo, o ypač tada, kai patalpindavome juos į tą aplinką.
Tai jie sakydavo, kad net norėjosi atsiremti į tą spintelę virtuvėje, kažką paimti, netgi, kai dėdavo produktus į dubenį – suvalgyti (juokiasi). Jie tikrai įsijautė.
Po to, kai kalbėjomės, tai sakė, kad aplinka, kurioje buvo, tarsi išnyko. Jie mūsų negirdėjo, nejautė aplink, nors mes visada būdavome šalia“, – apie pirmųjų reakcijas pasakojo mokslininkė.
Visgi, kita grupė pacientų jautėsi nedrąsiai ir nejaukiai. Jie bijojo, kad nepavyks įvaldyti technologijų, dėl to juto diskomfortą:
„Kita grupė pradžioje įsitraukė nedrąsiai. Nusigąsdindavo, nes neturėjo namuose kompiuterio, išmaniojo telefono ar planšetės, buvo iš kaimo vietovių.
Jiems tai buvo nauja, tai jie išsigąsdavo, tačiau naudojimas buvo labai paprastas. Specialiai kūrėme programą, kad žmogui nereikėtų galvoti apie programos įvaldymą. Viskas buvo labai automatizuota.
Ką jiems reikėdavo padaryti – pradedant užduotį paspausti virtualioje realybėje žalią mygtuką. Jie labai greitai prie to priprato. Tai jų išgąstis greitai išgaruodavo. Nebuvo nė vieno paciento, kuriam būtų sunku naudotis arba kuris nesuprato instrukcijų.“
Nori leisti pacientams naudotis technologija
Šiuo metu mokslininkės tyrimui renkama dar daugiau medžiagos, nes, kaip ji pasakojo, „iš pradžių turime praeiti mokslinį kelią, pasižiūrėti, ar tikrai veikia“. Tačiau vėliau ji tikisi, kad technologija bus prieinama visiems.
„Mūsų užmojis, kad surinkus daugiau dalyvių, galėtume patikrinti ir atskleisti, ar tai yra prasminga ir naudinga, ar tai yra efektyvu, kai mes įtraukiame technologijas, ypač tokias, kaip įtrauki virtuali realybė, į reabilitacijas.
Tai būtų paspirtis, kad žmonės ligoninėse, namuose galėtų lavinti sutrikusias funkcijas“, – paaiškino J. Janavičiūtė-Pužauskė.
Ji taip pat pastebi, kad technologiją galėtų padėti pagerinti ne tik trumpalaikės regimosios atminties ir dėmesio fokusą, o atnešti ir daugiau naudos:
„Keliame prielaidas, kad technologija laviname trumpalaikę regimąją atmintį ir dėmesį, bet teigiama, kad tai gali padėti ir neuroplastiškumo elementams.
Pagerėja ne tik tos funkcijos, kurias laviname, bet ir kitos kognityvinės funkcijos, – kalba, verbaliniai gebėjimai.
Taip pat labai tikimės, kad tai turės ir generalizavimo elementą, kuris padės ir žmonių fizinei sveikatai, motorikai ir nuotaikai.“
