Pastaruoju metu ne iš vieno pašnekovo išgirdome: „Didžiulis vargas užklumpa artimuosius, jei žmogus miršta penktadienio pavakarę.” Alytiškė Jūratė (redakcijai pavardė žinoma - A.K.) išsamiai išdėstė net keletą trukdžių, kuriuos teko įveikti laidojant artimą žmogų. Pagalius į ratus kaišiojo tie specialistai, kurių pareigybinė prievolė padėti ištiktiesiems nelaimės.
Tik savaitgalio problema
„Ir į mūsų giminės namus nelaimė netikėtai pasibeldė penktadienio pavakarę. Namie mirė antras mamos vyras, su kuriuo ji gražiai pragyveno per 30 metų. Mirė nesirgęs ir nesilankęs pas medikus. Pirmoji bėda - tai įvyko namie ir mirtis ne smurtinė. Kaip gauti mirties pažymą? Iškviesti greitosios medicinos pagalbos medikai dar 20 minučių bandė gaivinti, bet nesėkmingai. Konstatavo mirtį ir nepalikę jokio dokumento išvyko. Iškviesti policijos pareigūnai atliko savo darbą, surašė dokumentą, kuris tarsi turėtų įsukti pasirengimą laidotuvėms. Tačiau apylinkės gydytoja atsisakė išduoti pažymą, nes mirusysis pas ją nesilankė. Liko vienintelis kelias - lavono tyrimas, kurio artimieji dažnai nenori”, - pasakoja Jūratė.
Sielvarto apimti artimieji rauda prie velionio ir nežino, ką daryti toliau. Pasak pašnekovės, iš tikrųjų turėtų būti bendra sistema: greitosios medicinos pagalbos, policijos, morgo ir savivaldybės specialistai turėtų dirbti išvien. Kiek Jūratei teko domėtis, darbo dienomis mirus žmogui tiek problemų nekyla. Jos gedinčiuosius užklumpa nelaimei atėjus poilsio dienomis.
„Medicinos ekspertą, kuris konstatuotų mirties priežastį, į namus iškviesti galima. Jis ir neatlikęs lavono skrodimo galėtų išrašyti mirties pažymą, dokumentą, be kurio negali toliau rūpintis šarvojimu. Bet ir ekspertai mirusįjį paliktų namie, be to, poilsio dienomis jie taip pat ilsisi. Stresuojame, bet įvynioję į patalus septynviečiu automobiliu patys vežame velionį ekspertams. Namuose dar šiaip taip įkeliame, o iškelti jau nebepajėgiame”, - žmogiškumą paminančius dalykus su skausmu prisimena Jūratė.
Gavus mirties fakto liudijimą - mirties pažymą, prasideda kelionės po laidojimo namus, nes mirusysis vis dar guli savuosiuose. Laimės dalykas, yra ar ne tuo metu laisvų salių. Pašnekovės nuomone, labai gerai, kad „Skausmo užuovėja” turi šaldytuvą, jos darbuotojas mirusiojo kūną gali paimti ir iš namų. Bet ir vėl bėda - vairuotojas atvažiuoja vienas. Ne kiekvieno jėgoms jam talkinti. Ar nereikėtų suformuoti komandos?
Savivaldybė neturi archyvų
Oficialų mirties liudijimą išduoda Alytaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius, o rajone - seniūnai. Kaimuose, pasak Jūratės, problemų neturėtų kilti, nes seniūną ir iš namų gali atsivežti. Leidimą laidoti taip pat išduoda minėto skyriaus specialistai.
„Tolesnės artimųjų bėdos tęsiasi pirmame savivaldybės aukšte, kur įsikūręs Civilinės metrikacijos skyrius. Nė ant vienų durų nėra informacijos, kur žmonėms kreiptis skyriaus ne darbo laiku. Juk penktadienį savivaldybės darbuotojai darbą baigia 15 valandą 45 minutės. Jokios informacijos nėra ir savivaldybės interneto puslapyje. Leidimas laidoti reikalingas tam, kad duobkasiai galėtų kasti duobę, jei reikalinga nauja kapavietė, ją suteikia savivaldybė. Bet, pasirodo, alytiškiai leidimo reikalauja ir laidojant šeimos kapavietėje”, - pasakoja moteris.
Pagal šiandienos reikalavimus, už šeimyninę kapavietę atsakingas ją prižiūrintis žmogus. Jis sprendžia apie galimybę joje laidoti kitus šeimos ar giminės narius. Jūratės mamai šeimos kapavietė buvo skirta prieš 42-ejus metus, kai ji laidojo pirmą savo vyrą. Moteris tuos metus ją rūpestingai prižiūrėjo, artimieji smulkiai aptarinėdavo, kas, ką ir kurioje pusėje galės laidoti. Nesutarimų niekada nekildavo.
„Su miesto savivaldybės atsakingais darbuotojais nepavyko susisiekti, jiems buvo ne darbo laikas. Mes mamos antrą vyrą palaidojome šeimos kapavietėje su kapinių prižiūrėtojo žinia. Į savivaldybės klerkus kreipėmės pirmadienį ir išgirdome keistų dalykų. Jų manymu, norint laidoti šeimos kapavietėje reikia vos ne visos giminės sutikimo. žmona antro vyro negali laidoti prie pirmojo, nes, savivaldybės darbuotojų teigimu, šio giminės gali prieštarauti, nors našlė yra vienintelė savo pirmojo vyro kapo prižiūrėtoja. Savivaldybės specialistai kaip pasiteisinimą priešpriešino faktą neturintys archyvų ir negalintys patikrinti, ar Jūratės mamai prieš keturis dešimtmečius tikrai buvo paskirta ta šeimos kapavietė. Užtat dabar reikėjo pristatyti visos giminės sutikimą. Bet ar mirusiojo žmonai rūpintis savivaldybės archyvu? Ar tai gedinčio žmogaus rūpestis?” - klausia pašnekovė.
Civilinės metrikacijos skyriaus specialistės sielvartaujančiai našlei prieštaravo, kodėl skubėjusi laidoti vyrą, kodėl nelaukusi pirmadienio, kada būtų buvęs išrašytas leidimas laidoti.
„Velionį kiekvienas siekiame palaidoti oriai, garbingai, koks buvo ir jo gyvenimas. Daugelis vengia apie tai kalbėti, bet kaip pagarbiai atsisveikinti su mirusiuoju, kai dėl karščio ir, nebijokime to žodžio, atsiradusio nepakeliamo kvapo - juk vidurvasaris, negali nė į šarvojimo salę įeiti? Ilgai laikant net artimieji nebepajėgia išbūti. Pasirinkome tokį šarvojimo laiką, kad nejaustume diskomforto nei mes, nei pagarbos atėję atiduoti mirusiojo bičiuliai, kad galėtume normaliai gedėti”, - teigia pašnekovė.
Reikia ieškoti savivaldybės sargo
Jūratė mano, kad jos mama nepažeidė Kapinių priežiūros ir laidojimo taisyklėse numatytos tvarkos. „Panašių savivaldybės patvirtintų taisyklių 9 punkte rašoma, kad tais atvejais, kada negalima nustatyti asmens, atsakingo už kapavietės priežiūrą, sutikimus laidoti toje kapavietėje turi išduoti palaidotų asmenų giminaičiai. Bet juk mano mama gyva, ji rūpinasi šeimos kapaviete ir liudija, kada jai buvo paskirta ši kapavietė”, - savivaldybės specialistų absurdiškų priekaištų nesupranta Jūratė, įsitikinusi, kad problemos daromos ne ten, kur reikia. Gedintys, stresuojantys žmonės taip užspeičiami į kampą, kad ir po laidotuvių ilgai neatsigauna.
Miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus vedėjos pavaduotoja Rūta Briliauskienė tvirtino, kad jokių sunkumų nekyla, nes poilsio dienomis numatyta tam tikra sistema: velionio artimieji ateina prie rotušės, paskambina skambučiu ir išsikviečia sargą. Šis pasako telefoną, kuriuo atėjusysis paskambina ir išsikviečia reikiamą specialistę. Iš kur žmogui žinoti šią keistą sistemą, jei ji nepaviešinta interneto puslapyje ar laikinai poilsio dienomis ant rotušės paradinių durų? „Seni žmonės interneto ir lapelių ant durų vis tiek neskaito”, - atrėmė pavaduotoja. Pasak jos, skyriaus sistemą visi žino ir ja naudojasi.
„Neduok Dieve mirti valdiškų institucijų ne darbo metu. Aš juk prie rotušės buvau ir tą skambutį maigiau, bet niekas neatsiliepė”, - karčia patirtimi dalijasi Jūratė.
Aldona Kudzienė
