Dalia KARPAVIČIENĖ
Ateinantį pavasarį sukaks dveji metai, kai Lupikuose parduotuvėje-bare šeimininkauja Jurgita Stamburienė. Nedidelis verslas, pasak moters, kol kas pasiteisino. Pirkėjų netrūksta.
Šypsena – kiekvienam
Pavakarys Lupikuose. Į parduotuvę, esančią pačiame gyvenvietės centre, per keliolika minučių užsuka trys pirkėjai. Neskuba, pasišildo prie jaukiai traškančio židinio, su pardavėja pakalba apie gražų rudenį.
Perka riebią silkę, pakuotę pieniškų dešrelių, pagiria pardavėją už geriau apšviestas, todėl ir labiau matomas prekes. Prekių – tikrai daug, ir įvairių, tokių, kokių gali prireikti kaimo žmogui, negalinčiam pasiekti didžiųjų prekybos centrų mieste. Duonos, pyrago, mėsos gaminiai, sausainiai ir kitokie saldumynai, namų apyvokos reikmenys, kosmetikos priemonės... Švaru, tvarkinga ir jauku.
Pardavėja Jurgita Stamburienė kiekvieną apdovanoja šypsena. Sako: žmonėms maloniau užeiti į tokią parduotuvę. „Ir man nepatiktų, jei pardavėja būtų susiraukusi, kažko nepatenkinta“, – šypsosi.
Darbo vietos – ir sau, ir seseriai
J. Stamburienė su vyru jau seniai ketino užsiimti savo, nors ir nedideliu verslu. Pasitaikius progai, išsinuomojo parduotuvę Lupikuose.
Pirmiausia tiko vieta. Lupikai – vos už kelių kilometrų nuo Kukečių, kuriuose Stamburai gyvena. Moteris vairuoja automobilį, todėl lengvai pasiekia Lupikus ir grįžta namo.
Parduotuvėje pardavėjos vieta atsirado ir J. Stamburienės seseriai. „Savas žmogus, draugaujame, suprantame viena kitą. Taip išeina, kad darbo vietą ir seseriai sukūrėme“, – sakė Jurgita Stamburienė.
Ponia Jurgita ir jos sesuo parduotuvėje dirba po savaitę.
„Užsienis – ne mums“
Jauni žmonės savo ateitį sakė matantys tik Lietuvoje.
„Užsienis – ne mums. Nei bandėme svetimuose kraštuose uždarbiauti, nei bandysime. Galima įsitvirtinti ir savoje gimtinėje. Vyras dar turi ir valdišką darbą, dažo automobilius. Turime kuo užsiimti, nors ūkiškai ir negyvename. Nespėtume prižiūrėti daržų ar gyvulių“, – tvirtino J. Stamburienė.
Jei ir toliau verslas neblogai seksis, Stamburai jį ketina plėsti. Gal dar išsinuomos parduotuvę kitoje vietoje?
„Nors esu profesionali kirpėja, pagal specialybę taip ir ir neteko dirbti. Po mokslų darbo nesuradau, o dabar daug ką išmoktą jau esu ir primiršusi, neturiu reikiamų įgūdžių. Kas kita – prekyba, matyt, turiu prekybininkės gyslelę. Man labai patinka prekiauti, bendrauti su žmonėmis. Juk į parduotuvę žmonės ateina ne tik duonos nusipirkti“, – sakė besišypsanti pardavėja.
