Daiva SAVICKIENĖ
Ignas ir Regina Kriščiūnai – individualiosios įmonės „Igis“ savininkas ir jos personalo direktorė – kartu tiek darbe, tiek namuose, tačiau trinties dėl to nekyla: verslininkai tikina, kad bendra veikla ir pomėgiai šeimą tik stiprina.
„Giminių“ verslą plėtoti nėra paprasta, tačiau tinkamai sudėliojus prioritetus, neužmirštant ne tik savos, bet ir darbuotojų šeimų, pavyksta suderinti ir darbą, ir pomėgius, ir numalšinti žinių troškulį.
Svarbu turėti bendrą tikslą
Statybinio glaisto, grunto ir dažų gamybos įmonės – vienos iš lyderių šalyje, – savininkai Kriščiūnai prisipažįsta: pradėdami verslą, buvo visiškai nesusiję su šia specifine sritimi. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės.
„Esmė – tavo aplinka, – Ignas Kriščiūnas mano, kad renkantis veiklos sritį tai daug ką lemia. – Su kokiais žmonėmis susitinki, su kuo dirbi, ką pažįsti, kas tavo draugai, kas tavo draugų draugai...“
Jo žmona Regina pritaria, kad visada įdomu sugalvoti naują idėją. „Didžiuojamės savo istorija, kuri netrumpa. Daug širdies, pastangų įdėta“, – sako apie prieš dvidešimt dvejus metus pradėtą verslą ji.
Viskas prasidėjo, kai po studijų abu Kriščiūnai grįžo į Panevėžį – arba, pasak ponios Reginos, parvažiavo namo, kur buvo visi draugai, visa širdis.
Moteris prisimena, kad šeima viską pradėjo nuo nulio – finansiškai niekas nepadėjo. „Gal dėl to ir dabar žinome, ką reiškia tas pinigėlis“, – mano.
Pasak ponios Reginos, verslo medį jie su vyru augino kartu. Ji mano, kad puikiai pavyko. „Per tuos metus daug ko buvo. Labai stipriai išaugome, sutvirtėjome, įsišaknijome, ištobulėjome“, – neslepia pasididžiavimo R. Kriščiūnienė.
Prieš daugiau nei du dešimtmečius I. Kriščiūnas dirbo su alpinistais aukštuminius darbus, dažė kaminus. Tais laikais tarp jo profesijos atstovų dažniausiai užduodamas klausimas „Ar turite dažų?“ – sovietiniais laikais jie buvo deficitas. Taip ir kilo mintis kurti tokį verslą, nors dažų gamyba – sudėtinga sritis, kuriai reikėjo nemažai laiko, o šalyje nebuvo jų gamybos tradicijų.
Po kurio laiko imtasi gaminti paprasčiausius glaistus, jų tais laikais taip pat labai trūko. Sutapimas, kad dabar įmonė įkurta patalpose, kuriose sovietiniais laikais taip pat buvo maišomas glaistas. Tačiau visais kitais požiūriais palyginus tuos laikus su dabartiniais, pažanga, R. Kriščiūnienės teigimu, akivaizdi. Įmonė tapo receptūrų ir inovacijų kūrėja, tokio verslo pradininkė. Buvo metas, kai daugiau informacijos apie dažų verslą nebuvo įmanoma gauti net iš užsienio, tačiau laikai keitėsi, sienos atsidarė, plūstelėjo tiekėjai iš visos Europos. O kartu su jais – daugiau naujienų, daugiau žinių.
Ponia Regina įsitikinusi, kad jų šeimos versle idėjų varikliukas yra Ignas. Be jo, sako, įmonės nebūtų. „Jis labai kryptingas, niekada nesidairo į šonus, turi griežtą tikslą, nesiblaško, tikriausiai dėl to ir rezultatai geri“, – giria gyvenimo draugą ir verslo partnerį R. Kriščiūnienė.
Dabar prie Kriščiūnų dueto prisijungė ir dukros – 27-erių Giedrė ir 24-erių Viltė taip pat darbuojasi šeimos versle. Vyresnėlė yra mažmeninės prekybos direktorė „Igio prekybos“ įmonėje. Jauniausią dukrą labiau traukia dizainas, fotografija. Studijuodama ji dirbo kartu su seserimi – buvo atsakinga už ryšius su visuomene, reklamą, rinkodarą. Ir dabar įmonėje atsakinga už įvaizdį.
Merginų tėvas džiaugiasi, kad visi šeimos nariai nori prisidėti prie bendro tikslo. Kartu šeimos versle sukasi I. Kriščiūno mama ir brolis.
Durų neuždaro
Būti ir darbe, ir namuose kartu – ne kiekvienai porai pakeliamas išbandymas, pripažintų daugelis sutuoktinių. Tačiau, ponios Reginos teigimu, jiems su vyru niekada net nešovė į galvą, kad kartu būti sunku. Šeima pasidalija darbus ne tik verslo srityje, bet ir namuose. Tiksliau, kaip sako R. Kriščiūnienė, namų ūkio darbai jų šeimoje nesureikšminami, tad ir dalytis – čia tavo, čia mano, – nėra didelio poreikio. Visi padeda vienas kitam, o kai nori, ir patinginiauja.
Žmona giria, kad vyras labai rimtai prisiima atsakomybę, o kumščiu per stalą ponui Ignui darbe daužyti ir nereikia. „Visi žino, kas įmonėje bosas, o namie – visi bosai!“ – juokauja I. Kriščiūnas.
Kita vertus, prisipažįsta R. Kriščiūnienė, jų gyvenime nėra taip, kad, uždarius namų duris, už jų liktų ir verslo reikalai. „Akys visada atmerktos ir labai plačiai! Reikia viską sužiūrėti“, – sako verslininkė.
Verslo puoselėjimas, naujų produktų kūrimas yra nenutrūkstamas procesas, ir kad jis vyktų sklandžiai, būtina viską tinkamai sustyguoti. Tai reikalauja daug pastangų ir darbo. Ponios Reginos teigimu, mintys apie verslą nenutrūksta nė akimirkai, idėjų jam semiamasi iš visur: galvojama ir apie naujo produkto receptūrą, ir apie finansus, ir apie darbuotojus.
Žmonai pritaria ir I. Kriščiūnas: sako, būna, kad ateini į darbą ir nieko neveiki – tik vaikštai koridoriumi pirmyn atgal galvodamas. O būna, kad naujos mintys kyla parvažiavus namo – pavyzdžiui, bežiūrint filmą. Pasak R. Kriščiūnienės, galioja viena šventa taisyklė. „Savaitgaliai ir švenčių dienos yra ne tik mums, bet ir darbuotojams“, – atskleidžia verslo filosofiją ji.
Verslininkų įsitikinimu, žmonėms turi būti laiko ne tik darbui, bet ir šeimai, žinių tobulinimui. Šalyje yra nemažai įmonių, kurių vadovai negali palikti darbuotojų be priežiūros dėl įvairiausių priežasčių – taip pat ir nepasitikėjimo. Kriščiūnų įmonėje – priešingai, siekiama, kad visi dirbtų savarankiškai ir, vadovui išvykus, neimtų griūti dangus.
Rezultatas – 80 procentų „Igio“ darbuotojų dirba įmonėje daugiau nei dešimtmetį. Visas krizes perėjo kartu su savininkais, neišsilakstė, už tai Kriščiūnų šeima jiems labai dėkinga. „Senstame visi kartu“, – juokauja I. Kriščiūnas.
Tarp šeimos, namų ir kalnų
Nors įtemptai dirba, verslininkų šeima randa laiko pomėgiams, poilsiui. Kriščiūnai sako mėgstantys pažintines keliones tiek po užsienį, tiek po Lietuvą, be to, stengiasi kuo daugiau pamatyti ne tik vietovių, bet ir parodų, koncertų.
„Esame aistringi koncertų, parodų, spektaklių lankytojai“, – tvirtina sutuoktiniai. Nors, kaip prisipažįsta, ne mažiau juos džiugina ir poilsis gamtoje.
Pagrindinė šeimos susirinkimo vieta yra sodyba prie Rubikių ežero. Dažniausiai tai būna aktyvus poilsis: grybaujama, maudomasi ežere ar važinėjama dviračiais. „Toks poilsis labai geras – atsijungiame“, – šypsosi ponia Regina.
Kriščiūnai jau džiaugiasi ir dviem anūkais. Į sodybą neretai suvažiuoja draugai, ten paprastai vyksta visos šeimos šventės. Tačiau įmonės kolektyvas čia taip pat laukiamas. Pasak ponios Reginos, turimos ir puoselėjamos bendrų švenčių tradicijos, stengiamasi sugalvoti įvairių varžybų, kelionių, žaidimų. Artėjant Boso dienai, svarstoma, ką savo viršininkui iškrės kolektyvas.
Pasak verslininkės, visiems pasitaiko sunkumų, tačiau nereikia nukabinti nosies. „Gyvenimas nėra lengvas – visi turi problemų. Stengiamės įkvėpti vienas kitą, kad nereikia bambėti, reikia daryti, stengtis“, – sako ji.
Kriščiūnai ir aistringi alpinistai, įkopę į daugelį viršukalnių. Į kalnus jie važiuoja visa šeima. Vasarą kopia į viršukalnes, žiemą – slidinėja. Pasak R. Kriščiūnienės, aukštų rezultatų jie nesiekė, tačiau apsilankę svečioje šalyje stengiasi įveikti visas aukštumas. „Jei yra koks ugnikalnis, būtinai užkopti reikia“, – juokiasi ponia Regina.
Tiesa, kopiama protingai: pavyzdžiui, Alpėse į aukščiausias viršūnes nelipama – su kalnais juokauti negalima, reikia labai rimtai ruoštis ir tik tada ryžtis juos užkariauti.
Kriščiūnų šeima mėgsta ne tik keliauti, bet ir sportuoti. Ponas Ignas – anksčiau buvo profesionalus dviratininkas. Paskui išbandė jėgas orientavimosi sporte, vadovavo orientavimosi sporto klubui „Oriens“. „Įdomu buvo pažiūrėti, kai miške su žemėlapiu lakstydavom!“ – šmaikštauja I. Kriščiūnas, nors, žmonos nuomone, sutuoktiniui ši sporto šaka puikiai sekėsi. O ji žino, ką sako: ponia Regina pagal specialybę – kūno kultūros ir sporto specialistė, renginių organizatorė.
Vyras su žmona prisipažįsta, kad viena pirmųjų minčių buvo kurti sporto renginių organizavimo verslą. Kriščiūnai net išbandė jėgas – surengė kelis renginius. „Buvo toks etapas, kai labai daug laiko skyrėme orientavimosi sportui“, – sako Regina. Moteris prisimena, kad siekta orientavimosi sporto varžybas patobulinti, suteikti joms spalvų. „Visa siela buvo įdėta toms varžyboms organizuoti. Tai buvo puikus, geras laikas“, – neslepia verslininkė.
Dabar orientavimosi sportą šeima šiek tiek apleido. Tačiau ponas Ignas įsigijo sportinį dviratį. „Bunda seniau užmesti pomėgiai, – šypsosi ponia Regina. – Manau, artimiausiais metais tai bus labiausiai vystomas pomėgis.“
Gerumas būtinai sugrįžta
Sutuoktiniai Kriščiūnai mieste žinomi ir kaip dosnūs rėmėjai. Pasak ponios Reginos, tradicija dalytis su daugeliu labai svarbi, dėl to net buvo sumanyta rėmimo sistema.
Dažniausiai verslininkai remia savo produkcija – pradedant daugiavaikėmis šeimomis, vaikų ir senelių namais, baigiant kitomis paramos reikalingomis organizacijomis. Kriščiūnų teigimu, klausimas, ar reikia remti, niekada nekyla, kai turima tokia galimybė.
„Viskas paskui kitaip sugrįžta – net nežinai, iš kur ir kaip“, – tikina ponia Regina.
Paklausti, ar vėl imtųsi verslo, Kriščiūnai mano, kad su dabartinėmis žiniomis tikrai kažką sugalvotų. Juolab kad patirties įgyta visose verslo srityse: yra visos struktūros supratimas, ką reikia daryti, kaip organizuoti darbą. „Juk vadovo darbas yra sustyguoti visų grandžių darbą“, – sako I. Kriščiūnas.
Jo manymu, Lietuvoje galima kelti verslą ir tai yra daroma. Tik nereikia tikėtis greitos grąžos. Mūsuose neretai sakoma: jei milijono greitai neuždirbsi, tai ne verslas. Tačiau milijonas uždirbamas ne per vienerius metus – verslininko manymu, jis ateina tik nuosekliai dirbant.
Panevėžiečių šeimos verslo pradžia irgi nebuvo lengva. I. Kriščiūno manymu, žinios – kaip vaikai, irgi turi užaugti.
„Gali knygų skaityti daug, tačiau vėliau pamatai, kad dar reikia mokytis ir mokytis“, – sako jis. Dirbant vienam versle, reikia viską išmanyti, žinoti, tačiau realiai vienam žmogui tą padaryti sunku. I. Kriščiūnas įsitikinęs, jog be didelio pasitikėjimo žmonėmis įmonės neįmanoma išvystyti.
„Arba atiduodi dalį darbo jiems, arba išvis nedirbi“, – sako, kad būtina dalytis darbais, verslininkas. Jo teigimu, dabar versle susiklosčiusi keista situacija: valdžia mažai skiria dėmesio gamybininkams. „Kodėl gamyba nustumta į šalį, nors yra ekonominis variklis?“ – negali atsistebėti ir R. Kriščiūnienė.
Viską savomis rankomis uždirbusiems sutuoktiniams kartais nesupranta, kodėl verslas dirba sau, valdžios vyrai – sau, o bendro suinteresuotumo, kad visiems būtų gerai, nėra.
„Krizė labai gerai tą parodė. Tavo paties reikalas buvo, ar sugebi gelbėtis. Kaip išplauksi, taip ir bus“, – sako I. Kriščiūnas.
