Vėlinės minimos daugybę metų, pirmasis šią dieną minėti pasiūlė Izidorius Sevilietis VII amžiuje, o 988 metais Kliuni vienuolyno abatas Odilis pradėjo Vėlines minėti lapkričio 2-ąją. Galiausiai 1311 metais ši diena įtraukta į Romos katalikų liturgiją.
Kapus galite aplankyti anksčiau
Etnologė Eglė Valentė pažymi, kad būtent lapkričio 2-ąją protėviai lankydavo mirusiuosius, o jiems nešdavo ne žvakelę, o ruošdavo vaišes. Dabar pastebima, jog artimųjų kapus žmonės lanko laisvomis dienomis, tada, kai patogu. Etnologė pažymi, kad tame nieko blogo nėra.
„Mes dabar labai įpratę žiūrėti į kalendorių ir skaičiukus, kita vertus, nepamirškime, kad Vėlinių senovinis pavadinimas yra Ilgės, Ilgių metas yra ne viena diena. Jeigu mano tėvelis yra kilęs iš Žemaitijos, o mamytė iš Aukštaitijos, vadinasi, jie palaidoti ne vienoje vietoje. Net jeigu jie yra palaidoti ten pat, tada mano seneliai yra palaidoti vieni Žemaitijoje, kiti Aukštaitijoje.
Dažniausiai tos kelios dienos būna išnaudojamos, nes, na, visi mes turime tikrai pakankamai daug lankytinų kapų, dėl to labai orientuotis į vieną datą nėra būtina. Jeigu mes atliekame bendruomenėje kokias apeigas, skirtas mirusiesiems, su folkloro elementais, žinoma, kad reikia labiau laikytis antros dienos“, – paaiškino E. Valentė.
Mirusiųjų kapų aplankymas, prisiminimas ir pagerbimas yra ne tik simboliškas gestas – tokiu būdu mes stipriname ryšį su vėlėmis, kurio svarbos pamiršti nederėtų.
„Dabar Vėlines mes suprantam kaip savo artimųjų, mirusiųjų šventę, kaip tai, kad mes aplankome kapines savo mirusiųjų, galų gale mokytojų, kultūros žmonių – tų, kurie mums yra padarę įspūdį mūsų gyvenime, padarę įtaką mums ir mus suformavę. Mes visi esame kaip banga, kuri ritasi ir tos bangos jėga ir yra tai, kas mus mokė, auklėjo, augino, pagimdė – visa kultūra, kurią suprantame kaip vėles“, – aiškino pašnekovė.
Daugeliui net nesuprantamas žodis vėlė, tačiau etnologė patikina, kad visi tokią turime ir mirus ji mus palieka:
„Vėlės sąvoka, supratimas yra ta energija, kuri yra vėl ir vėl pasikartojanti, tarsi kaip į žemę grįžtanti žolė, lapai, šakelės. Galų gale, visa tai, kas vasarą krito, sudaro velėną, patį derlingiausią sluoksnį, iš kurio vėl pavasarį visa kas sužels, augs.
Vėlės sampratoj mes turim tai, kas yra mūsų siekta, nepasiekta, išsipildę ne pilnai, o tik dalinai ir daugybė to, ką mes patys spinduliuojame į aplinką, sudaro vėlės jėgą.“
Ugnis – tiltas tarp dviejų pasaulių
Tikima, jog vėlės susijusios ne tik su anapusiniu pasauliu, bet ir su kiekvieno buvimu čia ir dabar – tai, ko neatliko mirusysis, tęsiama jo artimųjų.
„Ta energijos sankaupa, ateinanti su mumis, ji yra iš vėlių pasaulio ir duoda tai, kad mes toliau kuriame, darome. Šitas ratas yra amžinas ir nesibaigiantis. Jeigu vėlės energija išsisemia ir čia esantieji supranta, ką reikia padaryti, už tai yra tęsiami tėvų, protėvių darbai, kažkas yra tęsiama. Mes esame ta banga, kuri toliau sklinda“, – kalbėjo etnologė.
Nors senoliai ant kapų nedegdavo žvakių, ši tendencija pastebima ir etnologų, ir prekybininkų – artėjant Vėlinėms, jos kone masiškai šluojamos. Ir, vis dėlto, kaip sako E. Valentė, ugnis visuomet buvo susijusi su šia švente.
„Šiai dienai mes turime žvakelę, kuri vėlgi yra jungtis tarp šio, gyvųjų pasaulio ir mirusiųjų pasaulio. Galų gale, ugnis yra ta perkeičiančioji ir duris atveriančioji jėga. Mes ne tik apšviečiame kelią vėlelėms, kaip romantiškai galvojam, bet, iš tikrųjų, mes atveriam santykį tarp savęs ir mirusiųjų“, – ugnies simbolizmą paaiškino ji.
Dažnai kartu su žvakėmis į kapus nešamos ir gėlės. Tai yra lyg atnaša vėlėms ir visai nesvarbu, ar gėlė užauginta kieme ar nupirkta parduotuvėje – tai yra pagarbos ženklas.
Lankykite su šviesiomis mintimis
Nesvarbu, kurią dieną pasirinksite lankyti mirusius artimuosius, svarbiausia yra keliauti jų lankyti ir prisiminti palikus blogas mintis ir intencijas, venkite neigiamų emocijų ir barnių:
„Reikia būti šviesioj nuotaikoj, tai yra svarbiausia. Jeigu mes savo lankymuisi kapuose suteiksime mūsų gražius, šviesius jausmus, geriausius palinkėjimus – tai yra geriausia, ką mes galime padaryti: prisiminti pačius geriausius darbus, atliktus vieno ar kito mirusiojo, apskritai, visą, ką gerą yra padaręs tas žmogus. Padėkoti jam yra geriausia, ką mes galime padaryti.“
Kone didžiausia klaida, kurią žmonės daro lankydami kapus, yra bandymas konkuruoti atnešamų gėlių ar žvakių skaičiumi. Etnologė pabrėžia, jog pagerbti ir prisiminti mirusįjį pakanka vienos žvakelės, o taip tuo pačiu prisidėsite ir prie ekologijos.
„Svarbių svarbiausia, kad nereikia konkuruoti su kaimynais, nereikia konkuruoti tarp savęs su kažkuo, nes čia mes ateiname ne su kitais pabūti, mes ateinam pasibūti su savo mirusiaisiais. Tai yra svarbiausias dalykas.
Būtų klaida, jeigu mes konkuruojame, žiūrime, ką čia kas atnešė, ar mano geresnės ir tas noras pasipuikuoti – šito turėtume vengti, tai tikrai yra klaida.
Čia mes ateinam ir atnešam savo atnašą. Atnaša pati geriausia, pati svarbiausia ir maloniausia yra ta, kuri yra iš širdies, kad būtų šviesus, tikras santykis su tais, prie kurių kapų mes atėjome“, – pažvelgti į tikrąją kapų lankymo prasmę kviečia E. Valentė.
