Remigijaus Šimašiaus, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidento apmąstymai apie pokyčius darbo rinkoje.
Jau buvome įpratę girdėti, kad visiems labai trūksta darbuotojų. Dabar padėtis pasikeitė. Kodėl taip vyksta, ir ką daryti, kad Lietuva vėl netaptų pirmaujančia pagal nedarbą šalimi? Dabartinių pasikeitimų darbo rinkoje priežasčių yra netgi keletas.
Visų pirma, nemažai darbuotojų šiandien atleidžiama dėl to, kad daugiau investuojama į įrengimus, todėl žmones pakeičia staklės.
Ilgą laiką buvome pigios darbo jėgos kraštas, tačiau tokie nebesame. Pigiai mokant darbininkams galima gaminti galbūt Indijoje ar Vietname, bet ne Lietuvoje. Šiandien gal jau labiau apsimoka keletą milijonų investuoti į geresnius įrengimus ar geresnį valdymą ir samdyti keliolika darbuotojų mažiau.
Jei pastebėsime daugelio įmonių, ypač gamybos, aktualijas, šis procesas gana akivaizdus: darbuotojų mažėja, apyvarta didėja, darbo našumas vienam darbuotojui auga.
Investicijos į aukštesnes technologijas kaip darbuotojų atleidimo priežastis nerimauti neverčia. Tai tik reakcija į išaugusius atlyginimus. Netgi atleisti darbuotojai yra paklausūs kitur. Be to, likę dirbti darbuotojai dirba našiau ir uždirba daugiau. Dar daugiau – investavimas į technologijas rodo, kad verslui yra priimtina ilgalaikė strategija veikti Lietuvoje.
Įrenginių taip lengvai kaip darbuotojų dažniausiai neatleisi. Kitaip tariant, kuo daugiau investavai, tuo labiau esi susijęs su ta vieta, į kurią investuota.
Tačiau ir ši darbuotojų atleidimo priežastis turi savo juodąją pusę. Pavyzdžiui, įmonės vadovas svarsto, kas geriau: išlaikyti šešis naktinius sargus, kurie tiesiog stebės teritoriją, ar įsigyti brangesnę modernesnę apsaugos sistemą ir apsieiti be nuolat budinčių apsaugos darbuotojų. Ir vienas, ir kitas sprendimas yra geras, jei jis ekonomiškas. Tačiau problema ta, kad galutinį sprendimą gali lemti ne ekonomija, o politika.
Tarkime, jei pagal Seimo priimtą įstatymą bus įpareigojama už naktinį darbą mokėti neproporcingai daug, o juo labiau jei bus nustatytas nuolat augantis mokėjimas už tokį darbą, svarstyklės greitai gali pakrypti į tą pusę, kad darbuotojus reikia atleisti.
Reguliavimas gali sukelti ir dar blogesnes pasekmes. Darbuotojas gali būti atleistas ne todėl, kad vietoje jo darbo pasirinktas automatizavimas, o todėl, kad vykdyti tam tikros veiklos tiesiog nebeapsimoka.
Pavyzdžiui, dėl to paties dirbtinai padidinto apmokėjimo už naktinį darbą, nenustebsiu, jei ženkliai sumažės degalinių, kurios dirba visą parą.
Toks priverstinis žmonių atleidimas yra žalingas ne tik verslui, bet ir pačiam žmogui. Jei atleidžiama dėl to, kad atlyginimai tapo per dideli ir pigiau diegti technologijas, tai savaime rodo, kad žmonės turi kitas alternatyvas. Tačiau jeigu atleidžiama dėl to, kad valdžia liepė mokėti daugiau, tai tos alternatyvos nebūtinai egzistuoja.
Atleidžiamas žmogus tiesiog liks be darbo ir arba turės ieškoti mažesnio užmokesčio, arba kitaip mažiau patrauklaus darbo.
Dar viena, bene pagrindinė, darbuotojų atleidimo priežastis šiandien – tiesiog sumažėjusi produkcijos paklausa. Vairuotojai, statybininkai ir daugybė kitų profesijų šiandien tiesiog mažiau reikalingi, nes mažiau kam prireikia jų paslaugų.
Štai ir šią savaitę išgirdome, kad Panevėžyje „Lino audiniai“ atleis 500 darbuotojų. Tai gana liūdna situacija, nes toks atleidimas yra priverstinis tiek verslui, tiek darbuotojui. Daugeliu atvejų nelabai čia ką ir bepakeisi, tačiau galimybių sušvelninti situaciją yra.
Priklausomai nuo konkrečios darbovietės, tokios galimybės gali būti, kad ir savalaikis atleidimas dalies darbuotojų, kad būtų galima išvengti būtinybės vėliau atleisti visus. Aišku, tai negelbės nuo ekonomikos sulėtėjimo, bet gali padėti prisitaikyti prie jo.
Dar reikėtų pridurti, kad bedarbystę didina, o sunkiais laikais dar labiau paveikti gali vis didinamas ir numatomas indeksuoti minimalus darbo užmokestis.
Reikalas paprastas: jei, tarkime, nekvalifikuotas darbuotojas ekonomiškai neprogresuojančiame regione nesukuria daug pridėtinės vertės, jei produkcija, prie kurios gamybos jis prisideda, negali būti parduota brangiau, tai ir darbuotojo atlygis negali būti didelis.
Privalomo minimalaus atlygio kartelės kėlimas reiškia, kad vis daugiau ir daugiau tokių žmonių liks be darbo tik todėl, kad profesinės sąjungos reikalavo, o politikai pakėlė minimalų darbo užmokestį.
Galiausiai bedarbystę gali paskatinti ir psichologinis nusiteikimas. Jei iki šiol dalis žmonių paniškai bijojo prarasti bet kokį darbą, todėl neretai leidosi žeminami ir išnaudojami, tai šiandien dažniau matome priešingą vaizdą: darbuotojai yra įsitikinę, kad atlyginimai turi tik kilti.
Pavyzdžiui, apklausa rodo, kad 40 valandų per savaitę žmonės sutiktų dirbti tik už 3000 Lt atlyginimą. Realybėje gi daugumai darbuotojų už tiek valandų darbo dažniausiai mokama gerokai mažiau.
Bedarbystės priežastys įvairios: pradedant ekonomikos sulėtėjimu ir baigiant neprotingais valdžios nustatytais reguliavimais ar nesugebėjimu ateiti į darbą neišgėrus. Tam, kad ekonomikos sunkumai Lietuvoje bedarbystę padidintų nebent procentu – kitu, o ne iki dviženklio skaičiaus, svarbu suvokti, kad prie kintančios padėties reikia prisitaikyti, o ne užmerkus akis bandyti žengti per juos kaip Jėzus Kristus per vandenį.
Esame paprasti žmonės, ir mums galioja kaip fizikos, taip ir ekonomikos dėsniai. Norime išgyventi, turime pagal šios dėsnius ir gyventi.
