Moldova, Bulgarija, Baltijos valstybės, Baltarusija – vienos didžiausių šalių eksportuotojų. Tiesa, čia kalbama ne apie pramonės ar kokias kitas gėrybes – šios šalys eksportuoja gyvąsias prekes – jaunas merginas, kurios gyvos palaidojamos Turkijos ir Jungtinių Arabų Emyratų pelningose sekso paslaugų industrijose.
Kęsdamos nepriteklius ir norėdamos išsiveržti iš skurdo, jaunos merginos patiki vos pažįstamų žmonių pažadais, kad svečiose šalyse bus pasiūlytas gerai apmokamas darbas ir geresnis gyvenimas. Deja, labai dažnai už tokių pasiūlymų slypi kiti tikslai – jaunos mergaitės uždaromos viešnamiuose, iš jų atimami dokumentai, aukos patiria fizinį smurtą, prievartą, joms grasinama susidorojimu.
Jau tradicija tapęs filmų festivalis „Nepatogus kinas“ filmų programoje „Posovietinė panorama“ pristatė filmą „Sekso kaina“, kuriame pasakojama apie Rytų Europos merginas, įtrauktas į pogrindinį prievartos ir prekybos seksu pasaulį. Moterys, kurias turėjo nutildyti patirtas gėdos jausmas, baimė bei smurtas, išdrįsta atskleisti savo intymias, šiurpinančias ir daug pasakančias istorijas. Fotožurnalistė Mimi Charakova, pati užaugusi Bulgarijoje, seka prekeivių žmonėmis pėdsakais, lankosi viešnamiuose ir pavojinguose raudonųjų žibintų kvartaluose, bendrauja su prekybos žmonėmis aukomis ir net paima interviu iš sutenerio.
Darbas sekso industrijoje
Filmo herojės labai atvirai pasakoja savo gyvenimo istorijas. Režisierės kalbinama jauna moldavė prisiminė, kad pasiūlymą išvykti padirbėti kambarine gavo tuomet, kai į lauką, kuriame dirbo jos šeima, atėjo moteris ir pradėjo kalbinti merginą, kad ji galinti uždirbti daugiau. Šios šeimai sutikus su pasiūlymu, vietoj žadėto darbo mergina buvo parduota į Stambulo viešnamį, kur per parą privalėjo aptarnauti po keliasdešimt klientų. Po poros mėnesių mergina pamėgino pabėgti – pamačiusi praviras balkono, kuris visuomet buvo rakinamas, duris. Ji pabandė nušliuožti vamzdžiu žemyn, bet nepasisekė, nukrito iš trečio aukšto ir smarkiai susižalojo stuburą. Po mėnesio ligoninėje, negalinčią vaikščioti moldavę suteneriai vėl parsigabeno į viešnamį ir privertė teikti sekso paslaugas – nei jų, nei klientų netrikdė faktas, kad mergina net iki tualeto nepajėgia nueiti ir gamtinius reiklaus atlieka po savimi. Po kurio laiko merginai buvo pasiūlytas sandėris: jos parsivežti namo iš Moldovos į Turkiją atvyko jos sesuo, tačiau šeima neturėjo už ką sumokėti išpirkos, tad tam, kad abi galėtų išvykti, seseriai teko skolą „atidirbti“.
Kita filmo herojė – darbu aptarnavimo sferoje užsienyje susigundžiusi bulgarė. Atgabenę ją į viešnamį suteneriai „paauklėjo“ – tam kad taptų paklusnesnė, mergina turėjo per parą aptarnauti keliasdešimt Dubajuje dirbančių statybininkų, kurių kiekvienas už seksą mokėjo po tris dolerius. Ironiška, bet po tokios pamokos mergina pastojo, kas dar labiau nudžiugino viešnamio sąvininkę – už seksą su nėščia moterimi vyrai moka dvigubai ar trigubai daugiau. Sąvadautoja buvo itin išradinga: „Kai ėmė matytis pilvas, viešnamio šeimininkė nupirko man sudedamą lovą ir jos viduryje išpjovė skylę. Man paaiškino, kad į tą skylę aš turiu dėti pilvą, kad užsiimdami seksu su manimi klientai nejaustų nepatogumų“, – prieš kamerą pasakojo moteris.
Suteneriams reikia „mėsos“
Po filmo peržiūros „Skalvijos“ kino centre vyko diskusija „Ar savo noru išvyksta prekybos žmonėmis aukos?“, kurioje dalyvavo nevyriausybinių organizacijų, teisėsaugos atstovai.
Lietuvos Caritas projektų vadovė Kristina Mišinienė, kalbėdama apie prekybos žmonėmis problemą, sakė: „Tai, kas užfiksuota filme, labai artima Lietuvai. Dešimt metų dirbu kovos prieš prekybą žmonėmis ir prostituciją srityje ir po to, ką kasdieną tenka išgirsti per susitikimus su aukomis, peršasi išvada, kad žmones į tai pastūmėja skurdas, o kita varomoji šios industrijos jėga – paklausa. Lietuvoje vis dar manoma, kad klientas yra pats nekalčiausiais, nes neva jam tiesiog reikia, bet iš tiesų būtent nuo šito „reikia“ ir prasideda visas pragaras: suteneriai ieško ir suranda „mėsą“, kuri reikalinga klientui.“
Moters teigimu, būtent iš skurdo ir paslaugų paklausos išplaukia visos kitos blogybės – korupcija, socialinių paslaugų nebuvimas.
Policija ir suteneriai dirba išvien?
Prekybos žmonėmis aukomis tampa ne prostitucija užsiiminėti verčiamos moterys, bet ir vyrai, kurie verčiami dirbti alinančius darbus bei vaikai, kurie dažnai tampa organų donorais. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kriminalinės policijos valdybos atstovė Irina Dubinienė sakė: „Pasaulyje žinomos įvairios prekybos žmonėmis formos ir šis reiškinys įgauna vis naujų pavidalų ir valstybių teisinės sistemos nespėja pasiekti tokio pat įstatymų pokyčių greičio ar kontrolės mąstų.“
Diskusijos metu užsiminta ir apie tai, kad dažnai korumpuoti policijos pareigūnai dirba išvien su prekiautojais žmonėmis, kas labai apsunkina pačių aukų galimybes išsivaduoti iš sekso vergijos ir NVO veiklą, nes sutenerių turima „apsauga“ tampa akla ir kurčia ne tik žmoniškumui, bet ir įstatymo raidei.
„Baisu, kad tai vyksta. Prieš keletą metų buvo įsteigtas specialus policijos skyrius, kurio funkcija – dirbti su prekybos žmonėmis problema, bet dažnai pritrūksta žmogiškųjų išteklių“ – kalbėjo I. Dubinienė.
Diskusijos metu buvo užsiminta ir apie negatyvų policijos pareigūnų požiūrį į prekybos žmonėmis aukas. Pašnekovių teigimu, būna atvejų, kad į policijos komisariatą ateina auka, bet pareigūnai ima elgtis kaip potencialūs klientai, o kartais ir tiesiai į akis pasakoma, kad aukos pačios kaltos dėl to, kas su jomis nutiko.
Ar tikrai „nori pačios“?
Dažnai viešumoje išsakomas gana kontraversiškai vertimas argumentas, kad merginos, užsiimančios prostitucija pačios to nori.
„Ką reiškia savo noru? Kalbant apie tokias merginas, kurios buvo išlaisvintos iš sekso vergijos, bet ir toliau verčiasi prostitucija, būtina pastebėti, kad tokiais atvejais suveikia tam tam tikri psichologiniai veiksniai – žmogus, neturintis savigarbos, nereikalingas nei sau, nei visuomenei. Prostitucija – absoliutus užribis. Klientui dažnai tas pats, ar mergina buvo apgaule parduota, ar paslaugas teikia savo noru: vienam būtų smagiau, kad jis tai darytų savo noru, o kitas jaučia didelį malonumą ją prievartaudamas prieš jos valią. Prostitucijos kultūra yra nukreipta prieš žmogaus orumą ir tai nėra pasirinkimas“, – kalbėjo K. Mišinienė.
Specialistės teigimu, moterų, kurios pasakoja, kaip sugniuždytas jų gyvenimas, gailėti galima, o jei mergina pasako, kad tai nėra taip blogai – iš karto pasmerkiama. „Dažnai tokią formuluotę „norėjo pati ir su viskuo sutiko“ girdžiu provincijos policijos komisariatuose. Tas „norėjo“ tarptautinėse konvencijose, kurias Lietuva taip noriai pasirašė, traktuojamas kaip žmogaus teisių pažeidimas“.
Jungtinių Tautų Protokole prekyba žmonėmis apibrėžiama kaip asmenų verbavimas, pervežimas, perdavimas, slėpimas ar priėmimas naudojant įvairias prievartos formas, apgaulę, sukčiavimą, piktnaudžiavimą valdžia ar pasinaudojant kito asmens pažeidžiamumu. Specialistų teigimu, kasmet iš Baltijos šalių išvežama apie 2-3 tūkst. moterų ir apie pusę jų – lietuvės. Beveik pusę prekybos žmonėmis aukų sudaro 17-23 metų merginos.
Policijos grobis – suteneriai, užsienio piliečiams pardavinėję atvykėles
Sutenerių nebaido griežtos bausmės
Slapta prekyba žmonėmis klesti
Studentai pasuka prostitucijos keliu, kad gautų pinigų mokslams
Dingusi mergina gali būti parduota į sekso vergovę
Jei turite informacijos apie tokio ar kito pobūdžio nusikaltimus, skambinkite bendruoju pagalbos telefonu 112, arba anoniminiais telefonais
