Be abejo, jokia diskusija, liečianti esminius mūsų bendrabūvio klausimus, negali konkrečiu laiko momentu būti vadinama pilnutinai užbaigta, jeigu tik sutariame dėl tos elementarios nuomonių apsikeitimo sąlygos, kad niekas iš mirtingųjų neturi galutinės tiesos monopolio. Tačiau šiame kontekste žodis ,,nebaigta“ charakterizuoja vienos audringos diskusijos padėtį kiek kita prasme, o būtent pažymint, jog sąlyginė ramybė čia stojo tik tada, kai įsitvirtino akivaizdžiai melagingos mąstymo prielaidos, o klaida buvo artikuliuota iki savo loginės pabaigos. Savo ruožtu toks didinantis problemos fragmentaciją kvaziužbaigtumas kaip tik labai neramina, primygtinai ragina atnaujinti poleminį pokalbį. Tiesą sakant, ilgokai lūkuriavau, veltui puoselėdamas viltį, jog vienas iš diskusijos iniciatorių (t. y. jau paminėtas straipsnelio pavadinime Tomas Baranauskas), antai iš esmės gana tiksliai įvertinęs oponentės prieštaras, atsakys į jam pačiam pritemtai išsakytus priekaištus, taip ar kitaip sureaguos į forsuoto pavidalo įžeidinėjimus, dar kartą paliudys savo poziciją. Ta proga leiskite priminti seną posakį: jeigu bijai vilko, tai galbūt išvis nereikia lįsti į mišką (Tomo Baranausko straipsnį skelbsime artimiausiu laiku - redakcijos pastaba).
Praėjusią savaitę ietys kryžiavosi ir polemikos žiežirbos tiško vadinamuoju abortų klausimu: leisti, drausti, neleisti, bausti ir t. t., ir pan. Nesijaučiu galintis įsikirsti į tokio pobūdžio diskusijas dėl menko šios išties didelės problemos išmanymo, apskritai esu įsitikinęs, jog, pavyzdžiui, pilvo didėjimas nuo alaus vyro dar nedaro kompetentingo nėštumo klausimais. Kita vertus, diskutuojant šia delikačia tema žinomos Lietuvoje polemistės Nidos Vasiliauskaitės straipsnyje buvo išsakyta įstringanti į atmintį, dėmesį patraukianti žmogaus esmės apibrėžtis, išties tokia reljefiška ir provokuojanti, jog šiuo pretekstu užsimezgė beveik savarankiška diskusija. Taip, pavyzdžiui, minėtas T.Baranauskas N.Vasiliauskaitės pateiktą rodyklę į žmogaus esmės nusakymą pavadino pronacistinio pobūdžio, labai panašiai tokių nuorodų dauginimą įvertino Saulius Stoma, taip pat daugelis skaitytojų, įdėmiai sekusių prasidėjusią diskusiją. Žinoma, minėti autoriai nesiekė įpiršti kokios nors abejonės dėl N.Vasiliauskaitės asmeninio padorumo ir visados geros valios, o tik, regis, atkreipė dėmesį į tam tikrą metodologinį polemistės aklumą, į tą kartais pasitaikantį atvejį, kai žmogus kalba pusiau automatiniu režimu, pats nelabai suprasdamas, ką prabėgom pasako. Taigi, kaip atrodo, yra reikalas dar kartą pacituoti išgarsėjusį pasažą su visais stilistiniais išraitymais ir šifro modeliavimais. ,,Žmogus“, - rašo N.Vasiliauskaitė, - nėra gamtinė tikrovė, o sociopolitinė kategorija (tai reiškia X ,,žmogumi tampa“ tada, kai sociumas NUSPRENDŽIA Xą pripažinti žmogumi)“. Štai taip, nieko nepasakysi, kaip pirštu į akį.
Galų gale N.Vasiliauskaitė, atsakydama savo kritikams, pastebi, jog kaip tik apeliacija į gamtos pavyzdį yra charakteringa nacistinei rasinei ideologijai, tuo tarpu, taip esame lenkiami manyti, žmogaus kaip sociopolitologinės kategorijos traktavimas esą atveria kažkokias naujas visuomenės humanizacijos perspektyvas. Čia garsiajai polemistei jau paminėtame anksčiau straipsnyje ypač aistringai antrina Vladimiras Laučius, nurodydamas tuos pačius argumentus, tačiau dar labiau griežtai kaltindamas T.Baranauską dėl neva baisaus filosofinio neraštingumo. Šiaip ar taip, prisimenant filosofijos istoriją, galime manyti, jog mūsų dėmesį užvaldžiusi autorė iš tiesų toli jau lenkia pusiau buržuazinį senelį Marxą, teigusį, jog žmogus yra visuomeninių santykių visuma (taigi neišdrįsusio vis tik prikišamai parodyti į politinę esmės determinaciją), galbūt net per pusę žingsnio ta pačia kryptimi pirmauja prieš maoistus, sparčiai vejasi polpotininkus, apsuptus mirties šešėlių. O reikalas tas, jog iš tiesų žmogaus sampratos plėtotėje daug svarbiau nei gamtinės realybės ir sociumo priešprieša yra normatyvinės žmogaus sąvokos priešpastatymas bet kokiom manipuliacinėm technikom, leidžiančiom traktuoti žmogų kaip užvaldomą objektą, pajungiančiom žmogaus tikrovę politinės konjunktūros reikmėm. Savo ruožtu tokio normatyvumo šioje sferoje šaltiniu ne kartą kultūros istorijoje šalia transcendencijos idėjos tapo kaip tik visuminis gamtos įvaizdis. Leiskite čia iliustracijos dėlei nukrypti į kelis istorinius ekskursus.
Kritikuodamas savo laikmečio politinę praktiką, ieškodamas tokiai kritikai atsparos taško antikos filosofas Platonas pateikė kažką panašaus į visuminės kosmologinės konstrukcijos žmogus – valstybė – kosmosas projektą. Tarpininkaujant minėtajai konstrukcijai, antikos kultūroje įsitvirtino kosmistinė žmogaus mąstysena, dar tiksliau tariant, žmogaus kaip mikrokosmo samprata, leidusi manyti, jog visą savo turiningumą žmogus įgyja bendrosios kosmoso struktūros, t. y. daug autoritetingesnės tikrovės nei visuomenė pagrindu. Kita vertus, jau sekančioje epochoje įsivyravo kita žmogaus tikrovės normatyvumo strategija, pagrįsta biblijiniu postulatu, jog žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Taip pat ir kultūrologiniu pažiūriu šis Biblijos postulatas turi išskirtinę reikšmę, jeigu drauge yra išsaugoma Dievo kaip transcendencijos idėja, pažyminti Dievo neišmatuojamumą, anapusiškumą, užkosmiškumą. Tokiu būdu yra atrandama nauja žmogaus ,,teritorija“, t. y žmogus pradedamas įsivaizduoti kaip toks, kuris savo vidujiškumu tarsi pradygsta kosmoso daiktiškumo paviršių, tiesą sakant, drauge mutuoja pati vidujiškumo samprata, dabar nurodanti ne tiek į vidaus organų dislokaciją, kiek į psichologinį bedugniškumą. Šalia ,,kosminio žmogaus“ atsiranda ,,vidujinis žmogus“, savo prigimtimi apspręstas kelti laisvės metafizikos ir fizikos klausimus. Nesunku pastebėti ir tai, jog moderniaisiais laikais Švietimo filosofijoje visuomenės demokratinio organizuotumo principai buvo apčiuopti gana tiesmukai apeliuojant vėl į gamtos pavyzdį, siekiant paskatinti ,,natūraliojo žmogaus“ išsilukštenimą. Orientacija į gamtos pavyzdį, natūralistinis švietėjų apsisprendimas yra ypač akivaizdus žmogaus prigimties, suprantamos kaip gamtinė duotybė, sampratoje, taip pat išskirtinės reikšmės demokratijos įtvirtinimui turinčioje prigimtinių teisių teorijoje. Įdomu tai, jog skirtingai negu Platonas, kuris, atsiremdamas į gamtinės tvarkos (kosmoso) pavyzdį, siekė pagrįsti luominio susiskaidymo idėją ir numatė luominio bendradarbiavimo konfigūraciją, švietėjai apeliuodami į naujai suprastą gamtiškumą iškelia luomų panaikinimo reikalavimą. Moderniaisiais laikais demokratinės tvarkos idėją zonduojantis luomų panaikinimo reikalavimas iškyla matematinės gamtotyros įsivyravimo pasėkoje, ginčijant kokybiškai laipsniuojamo kosmoso idėją ir skelbiant, metaforiškai tariant, visų daiktų lygybę, t. y numatant visur tos pačios, vienodos, be privilegijuotų atskaitos taškų visatos idėją.
Kaip jau sakiau, nesiruošiu dalyvauti diskusijoje dėl moters teisės žaloti savo kūną ir sielą. Tačiau kai kurie šioje diskusijoje pasipylę argumentai ir kontraargumentai galėtų išjudinti net ir labiausiai apsamanojusį akmenį. Štai minėtas V.Laučius minėtame straipsnyje rašo, jog vienu iš esminių (sic - mano pastaba) fašizmo požymių yra aborto draudimas. Tiesa, šis autorius nurodytu atveju tik cituoja, pabrėžtinai solidarizuodamas, kitą autorių, tačiau, kaip atrodo bent man, didelis filosofinis raštingumas galėtų pasufleruoti kažką apie tai, jog kai kurios nevykusios citatos gali sukarikatūrinti ginamą poziciją. Čia kažkodėl dar prisiminiau seną pasakojimą apie pasaulio spjaudymo čempionatą. Vaizduotėje įvykusiame neolimpinės rungties čempionate buvo varžomasi, kas iš dalyvių vienu spjūviu išdauš lango stiklą, spjaudamas, tarkime, iš penkių metrų atstumo. Nepavyko iš pradžių nė vienam, nei jaunam, nei senam, nei storam, nei plonam, kolei toks papūstažandis, sulaižęs viską nuo stiklo, skėlė vieną pliūpsnį ir išvertė langą su visais stiklais ir rėmais. Retkarčiais taip ir atrodo, jog mūsų padangėje viešaisiais intelektualais pasivadinę žmonės vis dar birbina langus svetimomis seilėmis.
Post scriptum
Išspausdinus redakcijai šį straipsnelį, aš, regis, tampu beveik asmeniniu N.Vasiliauskaitės biografu. Praeitą kartą man buvo priekaištaujama dėl to, jog atseit nepagarbiai kalbėjau apie garsią autorę, neva kažką užsimindamas apie šios simpatiškos moters veido išraiškas, kalbos toną ir pan. Visos charakteristikos lietė tik autorės straipsnių stilių, ,,kietai sučiauptos lūpytės“ taip pat yra tik stilių vertinanti fizionominė metafora. Likimas man buvo nepalankus, nesu šios polemistės nei matęs, nei girdėjęs. Savo ruožtu anosios nuotrauka prieš straipsnius, žinoma, yra tik graži kaukė, truputėlį disonuojanti su aštriu, bet savotiškai dalykišku straipsnių tonu.
