„Prieš kelis metus Amsterdame studijavau tarptautinio vystymosi magistro studijas. Mano magistrinio darbo tema buvo apie ateities miestus, kaip konkretaus miesto kaimynystes paversti darnesnėmis pritaikant žaliojo urbanizmo principus. Tad aš pasirinkau vieną pagrindinį tašką – Sebu – tai yra pakankamai didelėje saloje esantis miestas, kuris yra antras pagal dydį Filipinuose ir turintis maždaug 3 mln. gyventojų.
Filipinai sudaryti iš daugiau kaip 7 tūkst. salų, tad visa šalis yra labai stipriai orientuota į turizmą. Ten labai populiaru vadinamasis „island hopping“, kuomet draugų būrelis išsinuomoja laivelį ir aplanko daugybę salų. Kelionė tarp salų užtrunka nuo 10 minučių iki kelių valandų.
Tai iš Sebu mes keliavome į Bohol salą, kuri yra garsi savo šokoladinėmis kalvomis ir taršyrais. Šokoladinės kalvos – tai kalnai, kurie atrodo kaip triufeliai, kas labai traukia turistus, o taršyrai – tai viščiuko dydžio beždžionėlės, gyvenančios bambukų giriose ir jos yra labai saugomos. Taršyrai turi didžiules išsprogusias akis ir pasislepia aukštai medžiuose. Tai labai daug turistų bando tuos taršyrus nufotografuoti“, – tv3.lt pasakojo Renata.
Kas nustebino
Atvykus į Sebu, merginą pirmiausia nustebino karštis – dienomis būdavo apie 36 laipsnius, drėgna, tad išbūti lauke buvo iššūkis.
„Kai aš buvau Sebu, ten skaitėsi šaltesnis laikotarpis, o jeigu lauke būdavo 28 laipsniai, vietiniai jau nešiodavo megztinius. Pradžioje prie karščio buvo labai sunku priprasti – ilgai išbūti lauke buvo labai sunku. Net paprasčiausiuose nameliuose yra bent kondicionierius-fenas“, – prisimena mergina.
Renatą nustebino ir tai, kad gyvūnų ten galima rasti ir namuose – pavyzdžiui, mažų driežiukų, ir tai yra visai normalu. Taip pat yra nemažai uodų, mergina susidūrė ir su labai dideliais tarakonais.
„Mane nustebino gamtos grožis – įspūdingi kriokliai, paplūdimiai lyg iš rojaus – ir kontrastai. Mieste vyrauja chaosas, o pavažiavus kelias valandas už miesto, prasideda įstabūs paplūdimiai ir kriokliai“, – kalbėjo ji.
Saugumas
Viena didžiausių atrakcijų patiems filipiniečiams yra dideli parduotuvių kompleksai, kurie, pasakoja, yra tarsi oazė visame miesto balagane.
„Sebu yra marga sala. Ji susideda iš lūšnynų ir vidutinės klasės rajonų, aptvertų tvoromis. Važiuodama namo, turėdavau apsaugos poste parodyti savo asmens dokumentą, kad įeičiau į tą teritoriją, kurioje gyvenu. Tokių procedūrų reikia todėl, kad ten yra labai nesaugu: neturtingieji filipiniečiai gali apiplėšti, todėl visų namų pirmieji aukštai yra su grotomis.
Visgi aš tikrai nesibaiminau ir dažnai vaikščiodavau viena. Galiu pasakyti, kad gyvenau vietinį gyvenimą, naudojausi vietinėmis transporto priemonėmis, ten vadinamais džipniais. Tai yra antro pasaulinio karo laikų amerikiečių kareivių palikti džipai, tik jie yra prailginti. Jie kursuoja kaip maršrutiniai autobusai, tačiau važiavimo kultūra ten visai kita. Džipniai dažniausiai yra be langų, viduj yra suolai, priekyje sėdi vairuotojas ir dar yra pinigų surinkėjas.
Džipnis sustoja, tada tu įšoki per galą – nes vietoj durų yra išpjauta anga džipnio gale – atsisėdi, o pinigą padaužai į vamzdį, už kurio visi laikosi. Mes labai daug važinėjomės džipniais, o paskui pakalbėjome su vietiniais, kurie mums pasakė, kad ypač vakare džipniais važinėtis nesaugu – gali apiplėšti. Yra atvejų, kai kas nors išsitraukia ginklą ir sako visiems atiduoti daiktus, ir visi atiduoda. Visgi sužinoję, kad džipniais važinėti nesaugu, mes vis tiek jais važinėjome ir nieko mums nenutiko.
Visgi mes transporto priemones mainydavome: kartais važiuodavome taksi, kuris ten yra pigus, kartais džipniais, nes džipnių grafiko nėra – stovi ir lauki, kada atvažiuos. Šiaip jie važiuoja pakankamai dažnai, tačiau jeigu užklumpa liūtis, gali ir išvis nevažiuoti“, – pasakoja Renata.
Mergina sako, kad viešojo transporto Filipinuose nėra – džipnių savininkas – privati įmonė, dar yra privatūs taksi, motoroleriai-taksi, kurie yra pigesni už paprastus taksi. Taksi paslaugos Filipinuose, sako Renata, tikrai įkandamos net ir studentams – už 20 minučių kelionių taksi Renata tesumokėdavo apie 5 eurus. Apskritai gyvenimas Filipinuose, pasakoja mergina, yra pigus – ten pakanakamai daug sau leisti gali net ir studentai.
Maistas
Sebu saloje, dalinasi keliautoja, labai populiarus gatvės maistas, kuris tikrai nėra labai sveikas – keptas, skrudintas, riebus.
„Populiariausi yra kąsniuko dydžio mėsos kepsneliai ant iešmo, iškepantys per kelias minutes – labai skanu. Maistas yra gana nesveikas: populiarus skrudintas, aliejuje virtas maistas. Jie nevalgo daug daržovių ar vaisių, obuoliai ten yra egzotika. Mes valgydavome vien tik mangus, avokadus, o morkos, salotos ten išvis nepopuliaru. Salotų valgiau vieną kartą ir po to apsirgau.
Jie šalia mėsos valgo ryžius, iš mėsos populiariausia kiauliena. Jų tradicinis patiekalas – ant iešmo keptas paršelis. Jie turi ir kitų baisių patiekalų, vienas iš jų vadinasi baliut. Kiaušinį jie laiko tiek, kol iš jo beveik išsirita viščiukas – tad realiai tu valgai mažytį neišsilukštenusį viščiuką. Na o mangai, bananai, avokadai yra kažkas nuostabaus – nepalyginsi su tais, kokius valgome čia“, – kalbėjo Renata.
Draugiški žmonės
Renata sako, kad filipiniečiai – labai draugiški ir šilti žmonės. Jie nuolat šypsosi, nori padėti, yra labai paslaugūs, bet neįkyriai. Be to, dalinasi Renata, puikiai kalba angliškai.
„Susikalbėti su jais nėra jokių problemų – angliškai kalba net kaimuose, nes anglų kalba yra antra valstybinė. Jie visi labai nori bendrauti, draugauti, visi šypsosi, yra labai paslaugūs – labai šilti žmonės. Bendraujant jie įpratę apsikeisti pravardėmis – kai tu pasakai jiems, kokia tavo pravardė, tada peržengiama riba ir tai reiškia, kad jūs tapote draugais. Tai visi ten turi pravardes“, – kalba Renata.
Tikėjimas
Pašnekovė sako, kad filipiniečiai, kurių didžioji dalis yra katalikai, yra giliai tikintys žmonės.
„Jų bažnyčios yra tokios kaip pas mus ir jie yra labai religingi – pasaulyje garsėja filipiniečių kalimasis ant kryžių per Velykas. Jų mišios yra, galiu pasakyti, džiaugsmingesnės nei lietuvių – jie dainuoja, jaučiasi daugiau pozityvumo, o po mišių visi lieka vakarienės – pasidengia stalą, atsineša daug maisto, bendruomenės jausmas ten yra labai stiprus“, – pasakojo Renata.
Vyrų ir moterų santykiai
Mergina pasakojo, kad baltaodžiams vaikinams filipinietės rodo labai daug dėmesio, o štai baltaodėms moterims – ne. Renata tai aiškina tuo, kad filipinietės, ištekėdamos už baltaodžio, taip tikisi išlipti iš skurdo, kurio šalyje yra labai daug.
„Baltaodžiams vyrams dėmesys yra didžiulis – yra manoma, kad visi baltaodžiai yra pasiturintys žmonės. Dėl to pamatysi labai daug senų, pensinio amžiaus baltaodžių vyrų, su labai jaunomis vietinėmis merginomis. Daug amerikiečių, sulaukę pensinio amžiaus, kraustosi į Filipinus ir susiranda labai greitai jaunas žmonas, nes jie gali labai daug sau leisti iš vakarietiškos pensijos. Tokių porų matosi labai daug, ir tas trikdo.
Europietis vyras vietinei moteriai yra tarsi šiaudas – visos tikisi finansinės pagalbos sau ir savo šeimai ir taip išeiti iš skurdo. Štai filipinietis vyras europietei moteriai nelabai ką gali pasiūlyti, gal dėl to dėmesio iš vietinių vakarietėms nėra“, – kalbėjo Renata.
Kalėjime šokantys vyrai
Galiausiai pašnekovė pasidalino unikalia patirtimi: Sebu ji apsilankė vyrų kalėjime – čia jie surengė šou. Tikrą aukšto lygio pasirodymą:
„Lankiausi vyrų kalėjime, kuriame yra labai įdomi pramoga – ten rengiami kalinių šokio pasirodymai. Ir dabar dar negaliu patikėti, kad po to šokio eini su kaliniais fotografuotis, gali pabendrauti. Ta patirtis buvo labai įdomi. Tu važiuoji į kalnus ir matai visą kiemą – virš 100 žmonių, šokančių pagal M. Jacksono muziką. Ir šoka tikrai puikiai. Jie visi pasirodo su oranžinėmis uniformomis, ir lygis yra tikrai aukštas“, – dalinosi Renata.
Tad Filipinų pašnekovė nepamirš – nei kalinių pasirodymo, nei nuostabių krioklių ir paplūdimių, nei džipnių, nei besišypsančių vietinių.
