Rūta Klišytė
Darius Meškauskas akimoju paperka nūnai itin reta moneta – nuoširdumu, ribojamu tik įgimtos inteligencijos. Supranti, kad tokiam kyšiui atsispirti nepajėgsi, kad galbūt paaukosi planuotą darbinį interviu... Bet kažkodėl negaila: juk malonu sutikti žmogų, o dar ir aktorių, turintį drąsos pasirodyti be jokio grimo, pozos, grimasos „o tai – jau ne spaudai“, nesistengiantį būti įdomiu ir žaviu... Bet šito, dievaži, iš D.Meškausko neatimsi! Profesija mainais už katarsį
2014-ieji paskelbti Teatro metais... Bet tai – nevykusi pokalbio pradžia: juk jums, Dariau, kitokių ir nebūna. Klaipėda surengė teatro festivalį „Namai“ , nors jos dramos teatras, kuriame dirbate, namų vis dar neturi, nes juos „okupavo“ remontas. O jūs, palikęs namus, gyvenate tarp Klaipėdos ir gimtojo Vilniaus, kur taip pat dirbate ir dar dėstote... Čia norėjau paklausti, ar teatre esate įklimpęs iki ausų?
Taip, esu ribotas, nevisapusiškas žmogus. Apsiriboju teatru, nuo to kenčia visas kitas gyvenimas. Išvydusi jus pirmąkart O.Koršunovo spektaklyje „Miranda“ kartu su Airida Gintautaite, pagalvojau: „Čia tai bent, o aš (kaip gėda!) nė nepažįstu šių meistrų!“
Nes jų nerodo per televizorių – ar ne taip? Lietuvoje aktorius tik taip tampa populiarus. Taigi dirbu mažumai: teatrą lanko 10 proc. Lietuvos gyventojų. Bet man tų kelių procentų visiškai gana. Nesistengiu įtikti publikai, miniai ar masėms. Teatras paveikus, kai žmogus čia kuria žmogui: tai ir yra teatro esmė. Ne aktorių trupė kažką pristato publikai, o aktorius kreipiasi asmeniškai į tave. Svarbu sukelti nuostabą: juk teatras, kaip ir poezija, – nuostabos dalykai. Žiūrovas dėl to patiria katarsį.
Tai patvirtina jūsų žodžius, kad pageidaujate ne dėmesio savo personai, o žiūrovų dėmesio spektakliui. Bet ar jūs pats nepatiriate teatre katarsio?
Nebe. Katarsį esu patyręs būdamas moksleiviu, Jaunimo teatre, ir dėl to turbūt buvo kaltas Eimuntas Nekrošius. Patyriau sutrikimą, nuostabą, pakylėjimą, kartojau sau: „Ir aš, ir aš taip noriu!“ Tačiau toks aktoriaus profesijos paradoksas: veržiesi į teatrą, suviliotas jo kaip žiūrovas, trokštantis katarsio, tačiau suvokęs, kaip padaromas teatras, ir tapęs aktoriumi, tai prarandi.
Profesionalumas mainais už katarsį? Užtat gebate įkristi į transą tarsi šamanas: persikūnijimai, dvasių pasaulis...
Taip, bet aktorystė yra ne tik persikūnijimas, įkritimas į transą, bet ir transo valdymas. Todėl aktorius turi būti labai stiprios psichikos. Dėstau būsimiems aktoriams, kurie dar nieko nemoka, tačiau turi būti temperamentingi, charizmatiški ir tvirtos psichikos. Kartais įstoja jaunuolių, kurie neabejotinai įdomūs, tačiau labai jautrūs, tad neatlaiko ir turi pasitraukti.
Sveikas ir sykiu tarsi trenktas
Vadinasi, aktorius turi būti psichiškai sveikas ir sykiu tarsi trenktas?
Panašiai. Sveikumą būtina puoselėti, kad galėtum saugiai juo remtis, kai tau trenks. Treniruoji savo psichofiziką, išmoksti valdyti temperamentą: tada gali leistis į nežinią, ir turi būti viskam pasiruošęs. Kosmonauto į kosmosą juk neleidžia neparuošto, ir čia panašiai: juk lendi į virtualų pasaulį... Tai įtraukia, gali tapti net priklausomybe. Teatro burtai prasideda, kai sutampa su žmogaus prigimties dėsniais. Štai vieno spektaklio scenoje, kai kirviu sukapojamos dekoracijos, moterys salėje net akis prisidengia, o vyrų veidai nušvinta. Κatarsis!
Galbūt teatre turėtų būti spektaklių atskirai moterims ir vyrams? Tačiau kai kurie pastatyti nežinia kam. Kenti ir nesupranti: ar tu ne čia pataikei, ar režisierius šovė pro šalį?
Jei eteris salėje nepakinta, gal ir pro šalį. Jei kontaktas įvyksta, oras salėje išretėja. Ar todėl iš teatro kartais išeini toks tarsi apdujęs, toks pusiau pagijęs?
Teatras galbūt ne gydo, bet sielą apvalyti gali. O tragedijos žanras gali žmogui padėti labiau nei psichoanalitiko kušetė. Girdėjau, kad vienuolės atvažiuoja į OKT (Oskaro Koršunovo teatrą – aut. past.) „Hamleto“ pažiūrėti ir tvirtina, kad joms tai – tarsi mišios. O juk ten, scenoje, tėvažudystė, kraujas...
Dalyvaujate visuose šio režisieriaus trilogijos spektakliuose. Ją pradėjo V.Šekspyro „Hamletas“, M.Gorkio „Dugne“, o baigė A.Čechovo „Žuvėdra“. O Klaipėdos dramos teatre Jonas Vaitkus vėl griebėsi mūsų visuomenės preparavimo be nuskausminamųjų. Ši operacija vadinasi „Mums viskas gerai“. Ir jūs ten dalyvaujate?
Taip, vaidinu kino žvaigždę, kuri tiesioginiame televizijos eteryje duoda interviu apgirtusi ir kiekvieną sakinį pradeda nuo AŠ. Viena vertus, tai šlykštu, kita vertus, pikantiškai ir pakelia laidos reitingus. Taip sužadinamas vartojimas... Tai labai jaunos lenkų rašytojos Dorotos Maslowskos pjesė apie vartojimą, kur personažai pavažiavusiais stogais tikina vienas kitą: mus viskas gerai! O senutė prisimena Antrąjį pasaulinį ir paprastą duoną, kurios tada nebuvo, o juk visi norėjo gyventi. Taigi šis spektaklis – apie tai, kas yra paprasta, bet tikra, o kas efemeriška, kvaila, tuščia ir daro mus zombiais.
J.Vaitkus, O.Koršunovas yra socialiai aktyvūs režisieriai, ir aš juos palaikau. Manau, kad teatras turi būti socialiai aktyvus. Ir Valstybinis dramos teatras, atėjus Audroniui Liugai, pasikeitė: tai – bene vienintelis šalyje teatras, kurio repertuaras formuojamas sąmoningai, pasirenkamos visuomenei svarbios, skaudžios temos. Klounas ir filosofas
Jus labiau domina visuomenės procesai nei žmogaus jausmų pasaulis, apie kurį kalbėjo praeities teatras? Man įdomu, kad vyksta ir su visuomene, ir su žmogumi iš esmės, o tai neišvengiamai susiję. Skaitydamas juk taip pat įsijauti į kažkieno gyvenimą, o aktorius eina dar toliau: patiria jį savo kailiu. Tai – tarsi kito žmogaus gyvenimo skiepas tavyje.
Bet lįsti į svetimą peklą labai pavojinga. O gal tai – paveldima liga? Borisas Dauguvietis, pasirodo, yra jūsų prosenelis: Galina Dauguvietytė, jūsų močiutės sesuo, atskleidė tai pernai Teatro dieną scenoje, kur vedėte iškilmingą vakarą. Dar pridūrė, kad didžiuojasi jumis.
Juk ne kiekvienas šeimoje suserga paveldima liga. Čia svarbu užvedantis stresorius. Man juo tapo Operos ir baleto teatras, tas milžiniškas fabrikas, kurio chore vaikystėje dainavau. Turėjau ir sveiko ekshibicionizmo, kuris mokykloje buvo tramdomas pasodinus į pirmą suolą, arčiau mokytojo akių. Kartodavau, kad noriu būti arba virėjas, arba klounas.
Šiek tiek nuklydote.
Nė kiek. Ar aktorius nėra klounas? Subrendęs, vedęs ir turintis vaikų vyras vakarais grimuojasi, persirengia svetimais drabužiais ir išeina pasirodyti įsivaizduodamas, kad yra kažkas kitas... Ar jums tai atrodo normalu? Nenormalu ir pirmąkart sutiktą žmogų kvosti apie tokius dalykus, negana to, dar perpasakoti visai Lietuvai. Bet yra ir tokia profesija.
Aktorius Armenas Džigarchanianas taip ir pasakė: „Esu klounas.“ Ir papasakojo, kaip kitas garsus artistas savo jubiliejaus proga šoko ir dainavo, atsakinėjo į publikos klausimus ir sulaukė šalto dušo : „Ar jums, solidžiam vyrui, ne gėda taip vaipytis?“ – paklausė jo iš salės. Kad nebūtų gėda, turime kažkaip pateisinti šį nenormalumą, rasti jo prasmę.
Bet šokantys ir dainuojantys televizijoje dažnai nesivargina to daryti, juolab juos stebintys.
Prasmės nebuvimą čia parodo rozetė. Laido ištraukimas iš jos tampa skausmingu, nes žmogus nuo televizoriaus tampa priklausomas kaip nuo narkotiko. Ta dėžė susiurbia visus mūsų jausmus, virtualus televizinis gyvenimas atrodo tikresnis nei mūsų pačių gyvenimas. Žmonės aistringai kalba apie šou, aistringai ptarinėja „Eurovizijos“ herojams, lyg tie jiems rūpėtų labiau nei artimi žmonės, sėdintys šalia. Priklausomybė, mano galva, yra ne kas kita, kaip virtualaus pasaulio viršenybė realaus pasaulio atžvilgiu. O kuri iš jų jus labiau domina?
Mane domina, kuri tikrovė yra tikresnė. Kai rusų fiziko prof. S.Kapicos, žinomo TV laidos vedėjo, paklausė „Kokie jūsų santykiai su dievu?“, užkietėjęs materialistas atsakė: „Žinoma, yra. Tik ne Dievas sukūrė žmones, o šie sukūrė Dievą.“ Taigi Dievas yra, ir su jo vardu lūpose žmogus daro ir žygdarbius, ir nusikaltinus. Tikėjimas materializuojasi.
Galėjote tapti klounu, virėju arba filosofu.
Iš tikrųjų ir studijuoju filosofiją, tik fiziniu būdu, perleisdamas ją per savo kūną, kaip ir dera mano profesijos atstovui. Ir geriausi režisieriai yra filosofai, tik jų mąstymo įrankis – teatras. Kaip sakė Strindbergas, režisierius yra demiurgas, Dievo konkurentas, kuriantis savą pasaulio modelį... O aktorius veikiau yra interpretatorius, tą modelį išmėginantis savo kailiu, patikrinantis, ar tas modelis gyvybingas. Panašu, kad jūs rimtai sergate teatru.
Ir nusispjauti, man patinka ši profesija. Teatras įsiurbia mane labiau nei pats gyvenimas, pamirštu ir pavalgyti. Tačiau priklausomybė verčia vartoti nemąstant. Man gi teatras yra būdas pažinti save ir pasaulį, kaip rašytojui – knygų rašymas ar dailininkui – paveikslų tapymas. Dėsniai visur vienodi, todėl ir šiukšles rinkti galima talentingai ir taip pažinti save.
Patikėsiu tuo, kai suvaidinsite tokį šiukšlių rinkėją... Interviu davėte blaivus, nė karto nepradėjote sakinio nuo „aš“, ir tai net nebuvo panašu į interviu, tad savo reitingais nepasirūpinote. Bet ačiū, Dariau, už netikėtą pokalbį.
