Smurtą šeimoje patiriančios moterys nepadės teisėsaugai izoliuoti smurtautojo nuo šeimos, nors tokį įstatymą pavasarį priėmė mūsų Seimas. Moterys linkusios kęsti ir tylėti netgi tada, kai mušami – net užmušami! – jų vaikai.
Tyla – dalis kaltės
Suprantama, negalima vienodinti visų smurtą šeimoje patiriančių moterų, ir situacija situacijai nelygi, vis dėlto faktai rodo, kad Lietuvoje dar daug moterų linkusios kantriai kentėti ir tylėti. Arba jos pripratusios taip gyventi (sakoma, šuo ir kariamas pripranta), arba jų baimė skelbti kovą smurtautojui yra per didelė, arba jos nepasitiki nei savo jėgomis, nei pagalbon skubančiųjų siekiais – nuleidžia rankas ir atsiduoda likimui.
Todėl iš policijos įvykių suvestinių nedingsta faktai apie sutuoktinių, sugyventinių, mylimųjų sunkiai sužalotas ar nužudytas moteris. Tokių nusikaltimų tik daugėja.
Bet dar baisiau, kai smurtą šeimoje linkusi tyliai kęsti moteris sulaukia pačių tragiškiausių pasekmių – turi laidoti savo vaiką. Kartu – nors tyliai sau pripažinti, kad dėl smurtautojo nužudyto vaikelio kalta ir pati, nes tylėjo, niekur nesikreipė, smurtautoją dangstė.
Taip birželio pradžioje nutiko Alytuje: daugiavaikė Genoefa Podlipskienė (26 m.) neteko savo pusketvirtų metukų sūnelio. Kol kas nebaigto ikiteisminio tyrimo duomenimis, mažametį nužudė įtūžio dėl vaikiško triukšmo nesuvaldęs G. Podlipskienės sugyventinis Juozas Vaitekėnas (34 m.), prieš tai ne kartą teistas. Iki dabar jis suimtas ir laukia teismo dienos, o kaltę dėl sugyventinės sūnelio nužudymo neigia.
Šeimos kankiniai
Minėtame tyrime per kelis mėnesius paaiškėjo svarbių aplinkybių. Viena jų – kad pati daugiavaikė motina dangstė smurtautoją savo nepateisinama tyla ir įžūliu melu. G. Podlipskienė melavo ir kaitaliojo parodymus net ir pradėjus tyrimą dėl jos sūnelio nužudymo bei jos pačios sunkaus sužalojimo. Dėl melo dabar jai pačiai pareikšti įtarimai, gresia teistumas.
Tokia moters pozicija stabdo pareigūnus, nuo kurių sprendimo priklauso, ar G. Podlipskienė gali pati rūpintis likusiais trimis savo mažyliais (1 m., 5 m., 7 m.). Kol kas vaikučiai – Alytaus globos įstaigų auklėtiniai – nuo tada, kai po tragedijos jais pasirūpinta. Vaikų tėvas gyvena Švenčionių rajone ir galėtų juos susigrąžinti.
„Akistata“ jau rašė, kad, kaip įtariama, J. Vaitekėnas sugyventinės sūnelį užmušė keliais stipriais smūgiais, kai pati G. Podlipskienė buvo atsidūrusi ligoninėje po sugyventinio smurto protrūkio. Moteriai tąkart buvo sužalotas pilvas (manoma, kad spyriu), teko skubiai ją operuoti – situacija buvo grėsminga gyvybei. Tačiau, išvykdama gydytis po sugyventinio išpuolio, savo vaikus G. Podlipskienė paliko tam pačiam smurtautojui, niekam jo nesįskųsdama.
„Ūsuotos auklės“ priežiūra baigėsi šiurpia tragedija: dėl jau anksčiau patirto smurto dieną blogai jautęsis ir vėmęs, niurzgėjęs, dėmesio reikalavęs berniukas mirė savo lovytėje, patyręs sunkią galvos traumą – manoma, motinos sugyventiniui smūgiavus jį galva į sieną.
Broliuko mušimą ir kančias matė kiti G. Podlipskienės mažyliai. Ne be augesniųjų berniukų liudijimo atkurtas to tragiško vakaro vaizdas.
Dabar nustatyta, kad kaimynams atrodžiusi tyli šeima iš tiesų buvo probleminė – ir G. Podlipskienė, ir jos vaikai kentėdavo J. Vaitekėno smurto išpuolius, kankinimus. Tai po laiko paliudijo ir šeimos draugas, dabar taip pat įpainiotas į lemtingą šeimos tragediją. Todėl peršasi išvada, kad mažasis G. Podlipskienės sūnelis šiandien galėjo būti gyvas, jeigu jo motina laiku būtų nutraukusi ryšius su smurtaujančiu sugyventiniu, kreipusis į teisėsaugą.
Stinga nuovokos
Naujienėlės kaime (Marijampolės apskr.) – kiek kitoks smurto šeimoje pavyzdys. Tačiau, kaip nustatė policija, irgi galima stebėtis moters, mačiusios, kaip mušamas jos sūnus, pozicija. „Ji – iš tų daugybės moterų, kurioms turbūt patinka smurtaujantis šeimos vyras, tarsi smurtu jis įrodytų savo tikrąjį vyriškumą“, – „Akistatai“ sakė šeimos smurto bylą teismui paruošę Kalvarijos policijos pareigūnai.
Daugiavaikė Mockų šeima – seniai Kalvarijos vaiko teisių apsaugos skyriaus socialinės rizikos šeimų grupėje. Pagrindinė problema – girtauja abu tėvai. Todėl nekeista, kad griežtu charakteriu pagarsėjęs Kęstutis Mockus (43 m.) – namų „baubas“.
Vieną vasaros dieną K. Mockus, būdamas neblaivus, taip „paauklėjo“ savo šešiametį sūnų, kad net prireikė medikų pagalbos. Visa tai prasidėjo, kai K. Mockui pasiskundė kaimynė – girdi, jo jaunėlis sūnus niokojęs gėles ir skynęs uogas. Tėvas sureagavo iškart – tvojo sūneliui lenta nuo lovos galo ir prakirto galvą.
Kruviną „pamoką“ matė ir berniuko motina, bet ji, kaip įsitikinę policijos pareigūnai, nebūtų pranešusi apie tą įvykį ar kvietusi greitąją pagalbą – tai tąkart padarė pats atsikvošėjęs tėvas, pamatęs krauju paplūdusį sūnų ir supratęs, ką padarė. O vaiko motina nesikišo. Ir, anot policininkų, net ne baimė užrūstinti smurtautoją kausto šią moterį, o dėl girtavimo prarasta sveika nuovoka. Moteriškė tarsi susitaikiusi su nuolatiniais vyro užgauliojimais ir smurtu (dažnai vaikšto negalėdama paslėpti mėlynių), nelinkusi skųstis ar vaduotis. Tad ir įstatymai, kuriais bandoma sutramdyti šeimos smurtautojus, išvaduoti jų aukas – ne tokioms kuriami.
Kenčia ir slepia
Moterims, patiriančioms smurtą šeimoje, pagalbos ranką jau ne pirmus metus tiesia įvairios visuomeninės organizacijos, krizių centrai, draugijos. Jų aktyvistai – dažniausiai irgi moterys – protina ir ragina tokio smurto aukas: svarbiausia – netylėti, neužsisklęsti savyje, nekentėti, nesileisti žeminamoms. Tik taip galima išsivaduoti nuo smurtaujančio partnerio.
Šių metų gegužės pabaigoje Lietuvos Seimas priėmė Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą. Tikimasi, kad jis palengvins kovojančiųjų su smurtu šeimose darbą ir sumažins pačią problemą.
Minėtame įstatyme, kuris įsigalios lapkričio pabaigoje, numatyta, kad prieš šeimos narius smurtavęs suaugęs asmuo bus oficialiai įpareigotas laikinai išsikelti iš namų, jeigu jis gyvena su jo smurtą patyrusiais nukentėjėliais, nesiartinti prie jų, nebendrauti, neieškoti ryšių.
Tačiau kaip tai pavyks įgyvendinti praktiškai, „Akistatos“ kalbinti policijos pareigūnai sakė neįsivaizduojantys. Anot jų, izoliuotas nuo šeimos smurtautojas greičiausiai greitai vėl bus namuose, net ir nežinant policininkams, nes, kaip rodo policininkų darbo patirtis, moterys linkusios greitai atleisti – jos tuoj patiki pažadais, atsiprašinėjančio smurtautojo pradeda gailėtis, galų gale – bijo jo keršto ir neįsivaizduoja savo ateities be vyro.
„Mums visa tai gali būti kova su vėjo malūnais, – sakė kalbinti policininkai, nenorėję būti įvardyti, kol minėtas įstatymas dar netaikomas. – Tas įstatymas – tik dar vienas iššūkis policijai. Jau nekalbant apie tai, kad areštinėse gali apie 20 procentų padaugėti areštuotų asmenų, žinoma – padaugėti įvairių dokumentų ir panašiai. O ar įstatymas padės mušamoms moterims, irgi galima suabejoti žinant dažniausią skriaudžiamų moterų poziciją – tylėti, kentėti, slėpti“.
Tik faktai:
Smurto šeimose problema opi visame pasaulyje. Skelbiama, kad smurtas prieš moteris yra tokia pat dažna mirties ir nedarbingumo priežastis, kaip ir vėžys, tik retai tai nurodoma oficialiai.
Policijos skaičiavimais, dėl smurto šeimose gaunama daugiau kaip 10 procentų visų iškvietimų į įvykio vietą.
Net 57 procentai smurtine mirtimi mirusių moterų – vadinamųjų savo namų žudikų (sutuoktinių, sugyventinių) aukos.
Statistikos duomenimis, fizinį smurtą šeimoje nors kartą gyvenime yra patyrusi kas antra Lietuvos moteris, o psichologinį – net 87 procentai moterų.
Anot psichologų, smurtą artimoje aplinkoje patyrusiu asmeniu reikia laikyti ne tik, pavyzdžiui, vyro sumuštą moterį, bet ir tokio smurto liudytojais tapusius jų vaikus.
Pastebėta, kad smurtinis elgesys yra perimamas, perduodamas iš kartos į kartą: jeigu vaikas vaikystėje buvo šeimos smurto auka ar liudininkas, užaugęs jis greičiausiai savo šeimoje irgi toleruos smurtą ar smurtaus.
Irena ZUBRICKIENĖ
