Su naujienų portalu tv3.lt R. Žilionytė pasidalijo prisiminimais iš grupės laikų, papasakojo, su kokiais iššūkiais nuolat tekdavo susidurti ir kodėl turėjo kiek kitokią vaikystę, nei kiti bendraamžiai.
Iššūkių buvo, intrigų – niekuomet
Rūta pasakojo, jog yra užaugusi muzikalioje šeimoje, kurioje tėvai nuo mažens ją skatino dainuoti, todėl 3 metukų mergaitė jau turėjo savo pirmąją vokalo mokytoją. Sulaukusi 5 metų, kartu su choro „O lia lia“ koncertine grupe ji jau keliavo po Lietuvą, o netrukus po to atėjo ir „Mokinukių“ era.
Kaip sako pati Rūta, jos vaikystė buvo kitokia, tačiau ne ką mažiau ypatinga. Galbūt čia ir nebuvo gausu žaidimų kiemuose, tačiau tai keitė repeticijos, įvairūs filmavimai.
„Kadangi turėjome griežtą discipliną ir buvome pripratusios prie tokio gyvenimo ritmo, populiarumas tuo metu mums nekėlė ypatingų iššūkių. Kartais pagalvoju, kad galbūt tuo metu ir pačios nesupratome, kas vyksta. Dabar, kai prisimename, kartais pagalvojame – „wow“, o tuomet viskas atrodė natūralu. Niekada nesijaučiau ypatinga ar populiari. Tiesiog labai mylėjau savo veiklą“, – prisiminimais dalijosi R. Žilionytė.
Anot dainininkės, iš laikų, kai koncertavo su „Mokinukėmis“, jai įsiminė daugybė gražių akimirkų: „Pilnos koncertų salės, plūstantys į sceną žmonės, kurių nesuvaldydavo net apsauga, gerbėjai, kurie sekiodavo mūsų autobusiuką, su kuriuo vykdavome į koncertinius turus, naktinės kelionės, nuotykiai, laikas su merginomis – begalė įspūdžių ir geriausių prisiminimų.“
Nepaisant to, tekdavo susidurti ir ne su vienu iššūkiu. Kaip teigė Rūta, teko praleisti nemažai pamokų, arba jas daryti autobusiuke, kelionėje iš koncertų, pasišviečiant žibintuvėliu. Taip pat jai nesvetima ir kelionė į mokyklą, miegojus vos keletą valandų.
„Niekada negalėdavome planuoti į priekį atostogų, ilgesnių išvykų, švenčių. Jeigu kur nors išvažiuosi netikėtai, kaip tyčia, skambutis – „būk sutartoje vietoje rytoje ryte“. Negaliu, nenoriu, pavargau, išvykus ar nespėju – jokių pasiteisinimų nėra. Koncertas ir repeticija – šventas reikalas. Turime visur dalyvauti visos šešios – tai žinojome ir mums net nekildavo klausimų ar diskusijų. Net sirgti kartais nebūdavo kada“, – sakė Rūta pridėdama, kad laikas grupėje vis tiek buvo be galo šaunus.
Ir nors paprastai galvojama, kad moteriška draugystė visuomet yra apipinta intrigomis, Rūta patikino, kad jų kolektyve tokių jausmų niekuomet nebuvo. Anot jos, jei tai tikra draugystė – intrigos egzistuoti negali.
„Žinoma, visko būna – ir pykčių, ir nuoskaudų, bet tai – natūralu ir praeina. Be galo myliu visas savo buvusias koleges ir žinau, kad bet kuriai iš jų galėčiau paskambinti vidury nakties ir papasakoti slapčiausius dalykus. Tai ir yra tikra draugystė – kai metai bėga, visos turime savo gyvenimus, ne visad labai dažnai susitinkame ar susiskambiname, bet mus siejantis ryšys, manau, neišnyks niekada“, – sakė ji.
O štai paklausta, ar dar dažnai sulaukia komentarų dėl to, jog buvo „Mokinukių“ narė, Rūta teigė pastebėjusi, kad aplinkiniai po truputį ima šią grupę primiršti: „Daug metų praėjo nuo to laiko, tad retai būna, kad žmonės užkalbintų tiesiog gatvėje, nors kartais pasitaiko ir tokių atvejų. Dažniau žmonės sako, kad pažįsta mane, bet nepamena iš kur.“
Muzika niekuomet nebuvo pagrindinis kelias
Rūta atviravo, jog nepaisant to, kad muziką labai myli, ji niekuomet nebuvo pagrindinis jos tikslas. Tiesa, ar taip bus visada, spręsti kol kas, anot jos, yra ankstoka.
„Niekada negalvojau, kad muzika – vienintelis mano kelias. Tėvai man nuo pat mažens diegė, kad svarbiausia gerai mokytis, turėti tikslų, ir pati visada suvokiau, kad populiarumas yra laikinas ir trapus dalykas, svarbu turėti kitų perspektyvų. Studijavau psichologijos bakalauro studijose, vėliau – verslo psichologijos magistrantūroje, šiuo metu dirbu personalo srityje. Tolimesnėje ateityje svajoju tapti psichoterapeute, ir tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau įgyvendinsiu šį tikslą“, – sakė ji.
Tiesa, po to, kai nustojo koncertuoti su grupe „Mokinukės“, R. Žilionytė kuriam laikui iš pramogų pasaulio buvo dingusi: „Kurį laiką koncertinė veikla buvo nutrūkusi, ir galiu pasakyti tik tiek, kad tai nebuvo mano noras. Prie grupė „DAR“ prisijungiau visiškai atsitiktinai ir netikėtai, bet tai yra vienas geriausių dalykų, kas man yra nutikę. Labai myliu visus grupės narius – mus supa ypatingai gera atmosfera, supratimas, vieningumas ir bendri tikslai. Šiuo metu mums puikiai sekasi, norime kartu judėti į priekį. Manau, kad be gerų tarpusavio santykių, tai būtų neįmanoma.“
Ir nors karantinas stipriai sujaukė tiek pačios Rūtos, tiek ir grupės planus, visi jie neslepia, kad nori žmonėms sukurti šventę. Anot Rūtos, to suvaidinti neįmanoma – žmonės viską netrukus gali pajausti.
Ir nors koncertai – maloni žinomos moters gyvenimo dalis, jos kasdienybė atrodo kiek kitaip. „Dirbu įprastu režimu nuo 8 iki 17 val., po darbo, jeigu nėra suplanuotų renginių ar darbų, visuomet stengiuosi nuveikti kažką prasmingo ar tiesiog malonaus, pavyzdžiui paskaityti, pasivaikščioti, susitikti su artimais žmonėmis, pasportuoti. Esu pakankamai impulsyvus žmogus – dažnai atsiranda netikėtų planų, esu atvira patirčiai ir mėgstu sugalvoti kažką naujo“, – sakė ji.
O štai paklausta, ar turi antrąją pusę, R. Žilionytė paatviravo, kad jos širdies kol kas dar niekas nėra užėmęs.
