Jungtinės Amerikos Valstijos. Didžiosios Depresijos metai: uždaryti fabrikai, streikuojantys darbininkai, skurdas, bankrutuojantys bankai... Iš tokios suirutės galima ir pasipelnyti – šalyje siaučia plėšikų gaujos, o jas vaikosi ir policija, ir specialiosios tarnybos. Skrybėlės, ginklai, cigarai, senoviniai automobiliai ir gražios moterys – skamba kaip iš filmo. Apie filmą ir kalbame... Bet ar tikrai?
Žodžiai „Boni ir Klaidas“ girdėti visiems, tačiau retas yra tikras, ar ši nutrūktgalvių nusikaltėlių porelė – tik filmų gamintojų pramanas, ar tikra istorija, patekusi į didžiuosius ekranus.
Boni ir Klaidas – tikri asmenys, Didžiosios depresijos metais siautėję JAV, o 1934-aisiais pričiupti Federalinio tyrimų biuro (FTB) agentų. 1967 metais Amerika prisiminė siaubo ir romantikos kupiną istoriją: režisierius Arthuras Pennas kartu su „Warner Bros“ nusprendė ekranizuoti plėšikų gaujos gaudynes. Vėliau filmaspakeitė kino istoriją...
Genialus režisierius Arthuras Pennas 2010 metų rugsėjo 28 dieną išėjo anapilin. 88-erių sulaukusio kino pasaulio legendos mirtis sukrėtė pasaulio žiniasklaidą, o garsi pavardė, kuriam laikui nugrimzdusi užmarštin, vėl linksniuota per radiją, televiziją ir spaudoje. Arthuras Pennas kino kritikams neatsiejamas nuo garsiojo „Bonnie and Clyde“, sukurto per patį produktyviausią režisieriaus gyvenimo dešimtmetį. Anot „New York Times“ nekrologo, Arthuras Pennas apvertė JAV kino industriją aukštyn kojomis: jo požiūris į smurto ir erotines scenas buvo tikra revoliucija. „Jis į amerikiečių filmus įnešė europietiškos logikos“, – teigė „New York Times“. Dienraščio įsitikinimu, be „Boni ir Klaido“ nebūtų buvę nei Francis Fordo Coppolos „Krikštatėvio“, nei Martino Scorceses „Taksisto“. Kiti garsūs Arthuro Penno filmai – „Nepaprasta darbuotoja“ (1957 metai) ir „Kelias namo“ (1961 metai).
Paprastų amerikiečių likimai
Boni Elizabet Parker gimė 1910 metų spalio 1 dieną Roveno mieste, Teksaso valstijoje. Kai Boni sukako ketveri, mirė tėvas, o motina su 3 vaikais išsikėlė į Dalaso priemiestį. Mergaitė gyveno skurde, bet mokykloje jai sekėsi puikiai.
1926 metų rugsėjo 25 dieną penkiolikos metų Boni, patraukli smulkutė mergina (jos ūgis buvo 150 cm, o svoris 41 kg), ištekėjo už Rojo Thorntono. Santykiai tarp sutuoktinių nesusiklostė ir jau 1929-aisiais jie išsiskyrė. Netrukus po neoficialių skyrybų, Thorntonas penkeriems metams pateko į kalėjimą. Vėliau Boni susipažino su Klaidu Berou ir tarp jų užsimezgė romanas.
Klaidas Chestnutas Barrow gimė 1909 metų kovo 24 dieną netoli Teliko miestelio. Jis penktasis vaikas šeimoje iš septynių ar aštuonių vaikų. Tėvai buvo vargingi fermeriai. Pirmą kartą policija jį areštavo 1926-aisiais už mašinos vagystę. Netrukus sekė ir antrasis areštas – po to, kai Klaidas kartu su broliu Baku iš fermerių pavogė kalakutus.
Plėšikauti pradėjo iš nuobodulio
1930-aisiais šalį užklupo Didžioji depresija. Boni Parker dirbo padavėja baisiame užkampyje ir manė, kad jos laukia nuobodus, skurdus ir bespalvis gyvenimas. Kai į jos akiratį pakliuvo žavus, nors ir nelabai įstatymams paklusnus Klaidas Barrow, mergina susižavėjo, nes jis nepriėmė „suknisto“ pasaulio įstatymų, o kūrė savo elgesio taisykles.
Klaidas buvo jaunas, gražus ir itin linkęs nusikalsti. Jis jau buvo sėdėjęs kalėjime, kuriame neteko dviejų kojų pirštų – juos nusikirto protestuodamas prieš kalėjimo vidaus taisykles. Boni iškart suprato, kad jis – jos likimas. Mergina priėmė visus Klaido gyvenimo principus, taip pat ir tuos, kad jei pasibaigia pinigai, reikia skubiai ką nors apiplėšti. Ji ir pati su malonumu dalyvavo šiose operacijose.
Žinoma, policija juos nuolat medžiojo. Tačiau aplink įsimylėjėlius susibūrusiai gaujai neįtikėtinai sekėsi ir jie nuolat įsigudrindavo ištrūkti iš stropiai surengtų policijos spąstų. Tai net neatrodė lyg fortūna – Boni ir Klaidui viskas ėjosi kaip iš pypkės, nes jie neturėjo ko prarasti. Bet kokie policijos bandymai sulaikyti gaują baigdavosi kulkų lietumi. Tačiau visi – ir jie patys – suprato, kad Boni ir Klaidas negalės ilgai terorizuoti Amerikos .
Laimė tęsėsi neilgai
Manoma, kad Boni ir Klaidą sužavėjo plėšikiškas gyvenimas ir begalinė laisvė, kurią lengva pasiekti su ginklu rankose. Kaip pamenate, Boni svajojo įnešti naujų spalvų į pilką ir monotonišką savo gyvenimą, tačiau jis vis tiek liko vienspalvis, tik dabar pilką spalvą pakeitė raudona – kraujo spalva.
Iš pradžių plėšikai mėgavosi prabanga: vogdavo brangius automobilius, linksmindavosi kurortuose, gyveno ištaiginguose viešbučiuose, rengėsi kokybiškais drabužiais, valgydavo gurmaniškus patiekalus restoranuose. Tačiau ilgainiui jų veidai ėmė rodytis žiniasklaidoje ir nusikaltėliams teko trauktis iš miestų į miškus – šiltus svečių namų kambarius pakeitė guoliai prie laužo, gardžius valgius – ant ugnies keptas maistas, pagrindine higienos priemone tapo šaltas upokšnių vanduo.
Merginą jaudino Klaido pasakojimai apie bepročio klajoklio gyvenimą. Kaip moteris ji Klaido nedomino, nes jis dar būdamas kalėjime pakeitė seksualinę orientaciją. Boni pasitenkindavo meilės saitais su kitais gaujos nariais, o du keisti įsimylėjėliai savo santykius stiprino pasakojimais apie vagystes ir žiaurias muštynes.
Kaip pora jie buvo šalti ir abejingi, tačiau abu labai aistringai mylėjo ginklus: mėgo su jais fotografuotis, už miesto ribų vykdavo treniruotis šaudyti. Nenuostabu, kad ilgainiui abu tapo puikiais šauliais.
Mes nesame žudikai
Bankus gauja plėšė itin retai, nes Didžiosios depresijos metais jie tiesiog stovėjo tušti. Dažniausiai mažoje maisto prekių parduotuvėlėje jų laukdavo daug didesnis grobis nei banko seife.
Apiplėšimų scenarijus buvo toks: Boni sėdėdavo už automobilio vairo, o Klaidas įbėgdavo į parduotuvę ir išplėšdavo visą kasą, tuomet negailestingai laidydamas kulkas į nekaltus liudininkus skuosdavo atgal į mašiną. Kiekvienas bandęs priešintis, sulaukdavo šūvio į kaktą.
Natūralu, kad dėl tokio brutalaus porelės poelgio gauja buvo vadinama ne plėšikais, o žudikais. Kartą nusikaltėliai net pagrobė šerifą. Išrengė, surišo, paliko kelkraštyje ir pasakė: „Perduok saviškiams, kad mes – jokie žudikai. Bent pabandykite suprasti, ką per šią Depresiją išgyvena žmonės.“
Sutramdė 500 kulkų
Tarp Boni ir Klaido užsimezgė neeilinis ryšys: jiems nuolat tekdavo gelbėti vienas kito gyvybę. Boni slapta Klaidui perdavė ginklą ir taip ištraukė iš kalėjimo, o kai policija sulaikė Boni, jis užpuolė visą nuovadą.
Nužudymai porelę jaudino labiau nei bet kas kitas pasaulyje. Naktimis jie prisigerdavo viskio ir Boni skaitydavo romantiškas eiles apie likimą, o paskui linksminosi su kitais gaujos nariais. Juos siejo ne tik ryškaus ir linksmo gyvenimo troškimas, bet ir patologinė aistra žudyti: tiek Boni, tiek Klaidas žudė žmones dėl to, kad jiems patiko tai daryti. Vienas iš gaujos narių kažkada pasakė: „Šitie du – pabaisos. Niekada nesu sutikęs žmonių, kurie taip mėgautųsi žudynėmis.“
Gaujai likviduoti buvo skirta daug policijos padalinių, tačiau po žiaurių susišaudymų nusikaltėliams pavyko pasprukti į mišką. Per stebuklą galvažudžių porelė pabėgo į Teksasą. Medžioklė truko gana ilgai, kol galiausiai vienas iš gaujos nario tėvų išdavė nusikaltėlių slėptuvę policijai. Porelės namas buvo apsuptas keliais policininkų lankais. 1934 metų gegužės 23 dieną ant kelio pasirodė mašina, kurią vairavo Klaidas. Šalia sėdėjo Boni, apsivilkusi naują raudoną suknelę.
Kai nusikaltėliams liepė pasiduoti, šie nepasimetė ir čiupo ginklus, tačiau nė vienas iš jų nespėjo iššauti. Policijos pareigūnai į gangsterius paleido daugiau nei 500 kulkų, kurios sudraskė jų kūnus. Tada Amerika galėjo ramiai atsidusti.
Tokia ta Boni ir Klaido istorija, kurią mums pasakoja A. Pennas pagal to meto žurnalistines legendas. „Boni ir Klaidas“ – labai senas (nufilmuotas 1967 metais), tačiau kultinis A. Penno filmas, kuris padėjo pradžią gangsterinio kino srovei. Filmas buvo plačiai aptarinėjimas ir dėl jo kilo nemažai ginčų, kurie tęsiasi iki šių dienų. Daugelis kritikų tikina, kad būtent Pennas pradėjo banditų romantizavimą ir poetizavimą, dėl ko reikėtų smerkti. Kiti kritikai tikina atvirkščiai: būtent Boni ir Klaido likimas atspindi prarastosios kartos žmonių Didžiosios depresijos metais gyvenimus.
Parengė Julija Kiško