12 dienų Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) treneris Rokas Kasparavičius bei du krepšininkai – Mantvydas Dabulis ir Rokas Lukoševičius viešėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), kur sėmėsi teorinių ir praktinių žinių.
Projektas „SportsUnited“, kurį vykdo JAV vyriausybė, suteikė galimybę Europos valstybių krepšininkams ir treneriams patirties pasisemti ten, kur vyrauja kitokios taisyklės ir įpročiai. Kartu su SKM delegacija į kelionę vyko ir dvi Vilniaus krepšinio mokyklos krepšininkės, o taip pat ukrainiečiai, gruzinais, lenkai , baltarusiai, kurių iš viso bus 25.
Praėjus kelioms dienoms po viešnagės Amerikoje treneris R. Kasparavičius atvirai pasidalino įspūdžiais.
12 dienų Amerikoje – ne toks jau ir trumpas laikotarpis. Ar nebuvo gaila viduryje sezono palikti komandas lemiamų kovų išvakarėse?
Laikas toks nei labai ilgas, nei per trumpas. Užteko laiko susidaryti įspūdį apie žmones, šalį – bent jau tą dalį kurioje buvome – rytų pakrantę, krepšinio treniruočių ir sąlygų jose lygį. Komandas palikti, žinoma, buvo gaila. Visgi tas kovas nusikėlėme į priekį, tad tikiuosi vaikai gerai dirbo su pavaduojančiu treneriu pratybose, o varžybos priešakyje, todėl niekas neprarasta.
Kaip praleidote laiką Vašingtone? Ką teko aplankyti?
Buvimas svetimoje šalyje neprailgo, nes nebuvo, kada svajoti. Visos dienos buvo užimtos įvairia veikla, išvažiuodavome anksti ryte, grįždavome vėlai vakare. Gal tik paskutinėmis dienomis, kai skrydis namo buvo jau ant nosies prasidėjo mintys apie namus. Jei tiksliau, tai gyvenome Virdžinijos valstijoje, Arlingtone – apie 40 mylių nuo Vašingtono. Vašingtone turėjome ekskursiją po žymias vietas, apie kurias labai įdomiai papasakojo gidas. Taip pat buvome muziejuje iš žymaus filmo „Naktis muziejuje“. Teko stebėti NBA varžybas tarp Vašingtono ir Bruklino klubų. Treniruotes dažniausiai turėdavome įvairiose vidurinėse mokyklose, kurias lankydavome, arba George Mason universitete.
Kaip ir minėjote, dienotvarkė buvo labai įtempta – praktiniai įvairių sporto šakų užsiėmimai, treniruotės su JAV treneriais, krepšinio rungtynės. Kas visgi paliko didžiausią įspūdį besimokant amerikietiško krepšinio subtilybių?
Beveik kiekvieną dieną turėdavome po dvi treniruotes ir trečią veiklą, kuri kasdien skirdavosi. Taip pat daug laiko per dieną tekdavo praleisti autobuse, bandant pasiekti vieną ar kitą vietą. Amerikiečiams tie atstumai įprasti, o mums truputį per dideli. Ryte važiuoji valandą iki treniruotės, po jos valandą pietauti. Paskui vėl valandą atgal į treniruotę ir t.t., tad per dieną susidarydavo 4-5 valandos kelionės autobusu, kas tikriausiai vargino nemažiau nei patys užsiėmimai. Didžiausią įspūdį paliko sąlygos universitetuose, mokyklose tiek mokslo, tiek sporto, tiek didelio pasirinikimo prasme. Daugiausiai susidūrėme, žinoma, su krepšinio metodikomis, tad galime pasigirti, kad tikrai šiuo klausimu nuo amerikiečių neatsiliekame – sakyčiau, vietomis netgi lenkiame. Tiesiog Amerika - didelė šalis, talentų pasirinkimas milžiniškas.
Tikriausiai kelionės kulminacija galima laikyti stebėtas NBA rungtynes, kuriose žaidė Vašingtono „Wizards“ ekipa. Kas dėjosi tavo ir jaunųjų krepšininkų galvose, stebint visame pasaulyje žinomus NBA veidus?
Iš tikro NBA rungtynės įdomiausias ir laukiamiausias užsiėmimas buvo vaikams. Man didesnį įspūdį paliko treniruotė „Wizards“ treniruočių salėje su „Wizards“ trenerio asistentu ir suteikiamos sąlygos sportininkams mokyklose ir universitetuose. Kalbant apie pačias varžybas – daug europiečių nusiteikę prieš NBA kaip krepšinį ir jį vadina labiau cirku ar šou, nes neva sirgaliai nesupranta krepšinio, eina ten pavalgyti, akis paganyti ir panašiai, o žaidėjai nepersistengia. Aš šiek tiek kitokios nuomonės. Didžiausias skirtumas nuo Europos arenų tai, jog ten nėra tokios labai išreikštos fanų tribūnos su savo dainomis ir skanduotėmis. Taip pat daugiau informacijos ir dėmesio varžybų bei pertraukėlių metu skiriama žiūrovams. Buvau panašią nuomonę susidaręs prieš varžybas, ką esu matęs per televizoriaus ekraną. Po varžybų nuomonės nepakeičiau.
Įdomią patirtį turėjote stebėdami neįgaliųjų krepšinio treniruotę. Kaip viskas vyko?
Kadangi prieš tai gyvai neteko matyti neįgaliųjų krepšinio , visi buvome labai susidomėję. Vaikai turėjo galimybę patys išbandyti savo kailiu, kaip reikia žaisti riedant vežimėlyje. Taip pat sužinojome taisyklių išskirtinimus. Užsiėmimas buvo tikrai įdomus.
Projekte dalyvavo ne tik lietuviai, bet ir Gruzijos, Lenkijos, Baltarusijos bei Ukrainos krepšinio atstovai. Kaip skirtingų šalių sportininkams bei treneriams sekėsi kartu siekti bendro tikslo?
Treneriai susibendravo tikrai greitai. Baltarusių ir ukrainiečių treneriai prieš penkiolika metų netgi yra kartu žaidę profesionaliai. Tad jie buvo labai laimingi netikėtai susitikę po tiek metų kitame pasaulio gale. Daugiausiai patirties įgijo vaikai, nes teko kartu dirbti su skirtingų kultūrų ir bendravimo ypatumų vaikais vienoje komandoje, klausant amerikiečių trenerių nurodymų. Vaikai susirado draugų iš kitų šalių, užmezgė gražius santykius. Didelis dėmesys buvo kreipiamas į vienas kito palaikymą, motyvaciją, bendravimą aikštėje ir pozityvią nuotaiką treniruočių. Aš, kaip treneris, su kitais treneriais taip pat užmezgiau šiltus ryšius, stengiausi padėti vaikams, kai jie kažko nesuprasdavo ar suprasdavo ne visai teisingai, tuo pačiu mokiausi kartu su jais.
Sudalyvavus šiame „SportUninted“ projekte, ką visa tai davė tau, kaip jaunam treneriui ir krepšinio aukštumų siekiantiems jaunuoliams?
Jaunuoliai praplėtė akiratį, pasikrovė energijos ir noro aktyviau siekti savo tikslų ir krepšinio aikštelėje, ir šalia jos. Kaip treneris gavau pliūpsnį gerų emocijų, susidraugavau su treneriais iš viso pasaulio, pasikroviau žinių, kurių neturėjau. Daug dalykų mačiau, kas daroma taip pat ar panašiai ir mano treniruotėse, tai pridėjo pasitikėjimo. Jei kitame pasaulio gale daromi tokie patys dalykai, tikriausiai einame teisingu keliu.
Pats esate labai dėmesingas treneris, visada pastebite, kas yra ne taip. Kokius neigiamus dalykus įžvelgėte už Atlanto?
Sakyčiau, nemaloniausia buvo ne tai, kas už Atlanto, o kai kurių kitų šalių vaikų išsiauklėjimas ir elgesys. Manau, tiek SKM, tiek daugumoje Lietuvos krepšinio mokyklų, tiek pačioje Amerikoje bandome išauginti ne tik gerus krepšininkus, bet ir dorus, mandagius, protingus žmones. Bent jau tai aš pats stengiuosi daryti. Pasigedau to pas kai kuriuos žaidėjus, o taip pat nustebino jų trenerių reakcijos. Kiek žinau, ta problema yra ne tik krepšinyje. Stengiausi, tai priimti, kaip kultūrų skirtumus. Radęs progą, pasikalbėjau su treneriais, ir pasakydavau, jog man tai neįprasta. Jie suprato ir kritiką priėmė, pakalbėjo su savo vaikais ir pabaigoje kelionės jų vaikai tikrai pakeitė savo elgesį. Kažką blogo būtų sunku įžvelgti, nes mumis buvo pasirūpinta labai gerai, turėjome puikias gyvenimo, treniruočių sąlygas. Pamatėme labai daug ir tikrai esame labai dėkingi už šią kelionę.
SKM auklėtinis M. Dabulis, kalbėdamas apie kelionę, sakė: „Man labiausiai patiko treniruotės, nes treneriai buvo įdomūs, mokėmės neįprastų pratimų, tai buvo nekasdieniška. Užsiėmimų metu treneriai skatino krepšininkus užsivesti. Netgi kažkam atliekant pratimus visi aplinkiniai plodavo, šaukdavo ir taip vieni kitus palaikydavo. Šių treniruočių naudą pajaučiau grįžęs į Lietuvą. Žaisdamas rungtynėse užsivesdavau ir tai labai padėdavo kovojant“, - pasakojo „SKM-KPMG“ ekipos žaidėjas.
Mantvydas, pats reguliariai besidomintis NBA, kiek nusivylė, pamatęs rungtynes gyvai: „Atrodė tarsi žaidimas buvo surežisuotas. Amerikiečių žaidimas yra savanaudiškas, kitoks nei Europoje, todėl padariau išvadą, kad europietiškas žaidimas man patinka labiau“. Nepaisant to, SKM auklėtinis prisipažino, kad šiuo metu jo galvoje nuolatos sukasi mintys apie Ameriką: „Labai įsiminė pačios mokyklos, jose esančios sporto salės, kurios yra tokio dydžio kaip „Lietuvos ryto“ arena. Sąlygos ten tikrai žymiai geresnės nei Lietuvoje“, - pasakojo vaikinas. Pabuvojus už Atlanto Mantvydas rimtai susimąstė apie galimybę po mokyklos baigimo išvykti ten ir toliau tęsti krepšininko karjerą.
Kitas SKM auklėtinis R. Lukoševičius vienareikšmiškai sutiko su tuo, kad Amerika jam suteikė motyvacijos tolimesnėje veikloje. „Galėjau pažvelgti, kaip Amerikoje žaidžia jaunimas, kaip treneriai treniruoja jaunus krepšininkus ir sako jiems, kad tik per intensyvų darbą galima tapti geru krepšininku“. Prisimindamas NBA rungtynes, vaikinas neabejojo: „Visgi tai NBA, kiekvienas, manau, norėtų patekti ten, kur teko pabūti man“.
