Taip jis kalbėjo po susitikimo Vilniuje su šios šalies prezidente Salome Zurabišvili.
„Siekiant narystės ES, nėra trumpo ir lengvo kelio, tai – šalies transformacijos kelias, aiški ir apčiuopiama reformų pažanga, nešanti naudą šalies piliečiams ir jų gerovei“, – pirmadienį teigė G. Nausėda.
„Tikime, kad narystės ES perspektyva taps papildoma paskata jums, jūsų vyriausybei konsoliduoti reformų įgyvendinimo pastangas“, – pridūrė jis.
Bendrija pernai birželį Ukrainai ir Moldovai suteikė kandidatės į ES statusą. Tuo metu Sakartvelui nubrėžta „europinė perspektyva“, reiškianti, kad valstybei reikės atlikti tam tikrus žingsnius prieš oficialiai tampant kandidate.
„Politiškai motyvuotos bylos, spaudimas žiniasklaidai ir nevyriausybinėms organizacijoms nėra tas kelias, kuris stiprina demokratiją ir visuomenės atsparumą išorės grėsmėms“, – kalbėjo G. Nausėda.
„Lietuva ir jos žmonės yra nuoseklūs Sakartvelo europinės ir euroatlantinės integracijos rėmėjai“, – sakė šalies vadovas.
Kovo pradžioje Sakartvelo vyriausybė atsisakė prieštaringai vertinamo „užsienio agentų“ įstatymo projekto po to, kai į gatves išėjo dešimtys tūkstančių pasipiktinusių demonstrantų. Kritikų teigimu, šis teisės aktas priminė Rusijoje galiojančias taisykles, ribojančias spaudos laisvę.
Sakartvelo prezidentė atvirai pasisako už glaudesnius ryšius su Vakarais ir kritikuoja valdančiąją partiją, tačiau jos įgaliojimai yra riboti.
G. Nausėda su S. Zurabišvili taip pat aptarė dvišalį bendradarbiavimą, saugumo iššūkius, hibridines grėsmes, Rusijos invaziją į Ukrainą: paramą Kyjivui ir sankcijas Kremliui.
Sakartvelo vadovė dėkojo Lietuvai už paramą siekiant europinės integracijos.
„Mūsų dviejų šalių istorija neprasidėjo vakar, kartu praėjome ne vieną kovą už nepriklausomybę, už laisvę ir taip pat – už europinę ateitį“, – kalbėjo S. Zurabišvili.
Ji taip pat pabrėžė, kad Kremliaus karas kaimyninėje Ukrainoje „parodė tikrąjį Rusijos veidą pasauliui“.
„Noriu išreikšti Sakartvelo solidarumą draugei Ukrainai“, – kalbėjo šalies lyderė.
Kalbėdama apie Kremliaus agresiją, ji atkreipė dėmesį ir į paties Sakartvelo istorinę patirtį.
Maskvos remiama Abchazija ir Pietų Osetija su Tbilisio centrine vyriausybe konfliktavo nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio ir buvo faktiškai jai nepavaldžios.
Daug metų didėjusi įtampa 2008-ųjų rugpjūtį prasiveržė trumpu, bet intensyviu Rusijos ir Sakartvelo karu, po jo Maskva pripažino abiejų separatistinių teritorijų nepriklausomybę ir įvedė į jas tūkstančius savo karių.
Tbilisis ir Vakarai pasmerkė šį žingsnį kaip neteisėtą karinę okupaciją.
