Specialiai 2010 metų Vilniaus knygų mugės lankytojams leidykla „Tyto alba“ paruošė paketą visiškai naujų knygų. Naujienos nudžiugins ir laukiančius lietuviškų knygų, ir verstinės literatūros.
Galinos Dauguvietytės nesuskaičiuojamų gerbėjų mugėje lauks jos trečioji knyga „Dialogai su savimi“. Ir šioje knygoje – ta pati žavi, sąmojinga ir dirbtinio pasipūtimo nepripažįstanti, vidiniu aristokratizmu traukianti asmenybė. G. Dauguvietytė niekada nenusimena ir neleidžia nukabinti nosies savo skaitytojams. Tačiau knyga „Dialogai su savimi“, palyginti su „Perpetuum mobile“ ir „Post scriptum“, jau kitokia: „Manau, ji daug atviresnė negu pirmosios dvi. Joje sudėta tai, apie ką anksčiau nepamąsčiau, neįvertinau.“
Pati kūrėja taip pat jaučiasi pasikeitusi: „Anksčiau mane žavėjo tėvo, o vėliau ir mano pačios pasiutimas.“
Pasak knygų autorės, ją nuoširdžiai nustebino pirmųjų knygų sėkmė: „Galvoju – kodėl taip atsitiko? Galbūt patraukė mano atvirumas? Esu atvira, esu tokia, kokia esu. Skaitant mano knygas nereikia vargti, apkrauti ir taip apkrautų smegenų – jos skaitomos lengvai. Pragyvenau ilgą amžių, daug ką mačiau, supratau ir tuo noriu atvirai dalytis su kitais per savo knygas. Girdėjau, kalėjime iš mano knygų liko tik skuteliai – jos ėjo iš rankų į rankas.“
„Dialogai su savimi“ pristatymas – vasario 20 d, šeštadienį, 13 val. „Litexpo“ salėje 5.2.
Antroji „Tyto alba“ naujiena – žurnalisto Pauliaus Jurkevičiaus knyga „Staltiesės ritmu“. Tai pirmoji P. Jurkevičiaus, jau keliolika metų dirbančio Italijoje ir nuolat rašančio gastronomijos temomis Lietuvos ir užsienio spaudoje, knyga. „Staltiesės ritmu“ – tai kelionė po gero ir blogo skonio Europą, šmaikštūs praktiniai patarimai geros virtuvės ieškotojams ir teoriniai gastronomijos kaip bendrosios kultūros dalies pagrindai.
Pizos universiteto profesoriaus baltisto Pietro U. Dini lietuviškai rašytame įžanginiame tekste apžvelgiama su Italija glaudžiai susijusi P. Jurkevičiaus kūrybinė veikla.
Pats autorius prisimena, kad išvykęs dirbti į Italiją rado bendraminčių: „Apstulbau susivokęs, kad visa Italija, visa Pietų Europa mąsto panašiai: valgantis žmogus, homo edens, – tai tam tikrų socialinių, etnografinių, kultūrinių vertybių atspindys. Mokytis ir smalsiai žvalgytis, lygiuotis į šaunesnius ir daugiau pasiekusius – tikrai verta. Kad nacionaliniai virtuvės ypatumai būtų be konservantų, kad vynas vėl taptų ne alkoholio laipsnių suma, o krikščioniškosios Vakarų kultūros simboliu, kad virėjai būtų vadinami kūrėjais. Kad vėl grįžtų staltiesės ritmas ir prarasta gastronominė atmintis. Kas žino, galbūt iš baltojo varškės sūrio. Ar iš stiklo drumsto naminio alaus. Juk net prancūzui Marceliui Proustui prarasto laiko beieškant austrių ir moliuskų skonis kažkodėl netikdavo...“
Paulius Jurkevičius
(„Staltiesės ritmu“ pristatymas – vasario 20 d., šeštadienį, 11 val. „Litexpo“ salėje 5.2.)
Trečioji naujiena – eseisto Ernesto Parulskio knyga „Kasdienybės kunstkamera“. Pasak literatūros apžvalgininko Aurelijaus Katkevičiaus, kiekvienas E. Parulskio tekstas – tai žavi miniatiūrinė disertacija apie mūsų kasdienybės stebuklus: „Tai epifanija – kai, atrodytų, buities smulkmenoje pamatai kultūros, o kartais ir civilizacijos klodus... Ir visa tai – be tokios būdingos mūsų visuomenei surauktos kaktos ir ašaros aky. Viskas lengvai ir grakščiai, perregima, bet tvirta proza. Ir – ne pats menkiausias jo prozos privalumas: nedaug kas šioje šalyje turi tokį subtilų humoro jausmą.“
Savo knygos pavadinimą Ernestas Parulskis aiškina taip: „Kunstkamera nėra muziejus. Tai tėra kolekcionieriaus ar šiaip hobį turinčio asmens surinktų daiktų, kartais – reiškinių, demonstravimas publikai. Kuo kolekcija keistesnė, paradoksalesnė, juokingesnė, baisesnė – tuo geriau. Vienų kunstkamerų savininkai nori savo turtus paversti muziejais. Su tiksliais aprašymais, katalogais, atliktais ir toliau atliekamais mokslo tyrimais. Kiti kunstkamerų savininkai nenori prarasti savo kolekcijos žanro grynumo, nes juos labiausiai žavi nevaldomo rinkimo ir nepretenzingo rodymo procesas.
Esu iš tų, laukinių, kolekcionierių. Kolekcionuoti kasdienybę pradėjau 1990-aisiais, kai Lietuvoje pradėjo rastis mane dominantys objektai: užsieniečiai Vilniuje, mūsiškiai – užsienyje, valstybių įvaizdžių lenktynės, „Eurovizija“, tamagučiai, internetas, samdomas darbas ir poilsis už pinigus. Kolekcionuoti kasdienybę nebuvo sunku – pats joje aktyviai dalyvavau. Man tereikėdavo savo radiniams suteikti siužetinę formą, pagražinti silpnesnes jų vietas, surasti kuo netikėtesnį žiūrėjimo rakursą, ir jau būdavo galima rodyti publikai. Aš savo kolekciją rodžiau (o naujus eksponatus – teberodau) savaitraščiuose „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Laisvalaikis“, žurnaluose „Verslo klasė“, „Investicijos“, „Kinas“, „Veidas“, „Naujasis židinys“, Lietuvos radijuje, naujienų portale omni.lt/balsas.lt, savo tinklaraštyje stebėtojas.lt.
Kai kurie šioje knygoje rodomi eksponatai net apsitraukę apnašomis nuo ilgo saugojimo. Pavyzdžiui, 1998 metais redaktoriai internetą taisydavo į išdidų „Internetą“. Aš palikau originalią rašybą, nes anoje kasdienybėje pasaulinis tinklas toks ir buvo – prasidedantis didžiąja raide ir su kabutėmis.
O štai surenkamų baidarių, saugomų turistų sandėliukuose, iš viso nebeliko“.
Ernestas Parulskis
(„Kasdienybės kunstkamera“ pristatymas – vasario 19 d., penktadienį, 20 val. „Litexpo“ salėje 5.3.)
Užsienio literatūros gerbėjai sulauks dviejų naujų garsiosios australų rašytojos Colleen McCullough romanų – „Pirmasis Romoje“ ir „Prisilietimas“.
Milijoniniais tiražais visame pasaulyje leidžiamo romano “Erškėčių paukščiai” autorei pavaldus kiekvienas žanras. Ypač reikšmingas jos romanų ciklas, skirtas senovės Romos istorijai.
Prasideda viskas nuo „Pirmasis Romoje“: tai pirmas amžius prieš Kristų. Romos respublikos gyvavimo pabaiga – sąstingis, pranašaujantis artėjančius neramumus... Ties pietine respublikos siena siautėja pilietinis karas, o šiaurėje orgijose ir korupcijoje skendinčiai Romai grasina barbarų pulkai. Tik drąsa, protas ir tvirta pirmojo Romos žmogaus ranka gali atitolinti valstybės žlugimą. Tačiau tam, kad pretendentas taptų pirmuoju Romoje, reikia ne tik įvykdyti žygdarbį tėvynės labui, bet ir įveikti išdavysčių kupiną ir krauju aptaškytą kelią į valdžią.
Subtilus psichologizmas, valdžios troškimas, politinės intrigos, meilė ir aistra, ištvirkavimas ir aukojimas dievams, karas ir taika, romėnų apeigos, papročiai, tradicijos – viskas susipynę šiame aistringame, meistriškai parašytame, įtaigiame ir gausybe istorinių šaltinių paremtame Colleen McCullough romane.
Colleen McCullough romanas „Prisilietimas“ – nenusileidžia garsiajam savo pirmtakui „Erškėčių paukščiai“. Šis romanas sugrąžina į atšiaurią, karštą ir rūsčią XIX a. Australiją, kur viešpatauja savi įstatymai, kur vyrai bando laimę ieškodami aukso, o moterys paklūsta likimui. Kaip Elizabetė Dramond – mergina iš niūraus Škotijos miestelio. Ji iškeliauja į Australiją, kurios nepažįsta, tekėti už vyro, kurio niekuomet nematė.
Nepažindama krašto papročių, nenutuokdama, kas yra santuoka ir nepažinodama savo vyro, Elizabetė neria į naują gyvenimą. Apipilta turtais, išmokslinta ir parengta pagal sutuoktinio norą, ji suvokia, kad jai bus lemta gyventi su vienu, o mylėti kitą. Kad vyro meilužė taps geriausia jos drauge. Kad laimė ateina per skausmą ir yra nuo jo neatsiejama.
Meistriškai C. McCullough parašytas „Prisilietimas“ – aistringas, švelnus ir jaudinantis romanas apie moters likimą. Apie tai, kad mylinčios vyro rankos prisilietimas moterį gali prikelti naujam gyvenimui – nesvarbu, kiek ilgai reikėtų jo laukti...
Colleen McCullough ir Galina Dauguvietytė
