Nesu rašytoja – tūkstantį kartų sakiau – rašau, ką pasiūlo gyvenimas, ką mato akys, kas sujaudina sielą.
Doloresa Kazragytė
Garsi Lietuvos aktorė DOLORESA KAZRAGYTĖ savo kūrybinį kelią pradėjo 1967 metais Nacionaliniame dramos teatre, vėliau tapo Kauno dramos teatro aktore. Dirbo su garsiausiais teatro režisieriais, sukūrė daug įsimintinų vaidmenų teatre – Ramunė Justino Marcinkevičiaus „Mindauge“ (rež. Henrikas Vancevičius), Ramunė Kazio Sajos „Šventežeryje“ (rež. Jonas Jurašas), Elžbieta Juozo Grušo „Barboroje Radvilaitėje“ (rež. Kazimiera Kymantaitė), freken Julija Augusto Strindbergo „Freken Julijoje“ (rež. Gytis Padegimas), Teklė Augusto Strinbergo „Kreditoriai“ (apdovanota kaip geriausia sezono moters vaidmens atlikėja; rež. Gytis Padegimas), Angelė Sauliaus Šaltenio „Duokiškio baladėse“ (rež. Eimuntas Nekrošius), Klerė Tennesee Williamso „Šauksme“ (rež. Jonas Vaitkus), fru Tesman Henriko Ibseno „Hedoje Gabler“ (rež. Gintaras Varnas) ir daugelį kitų.
D. Kazragytė yra gavusi prizus įvairiuose festivaliuose už Rucos vaidmenį „Mūsų jaunystės paukščiai“, Marės vaidmenį „Svarbiausioji repeticija“, Liubos vaidmenį „Paskutinieji“, Uršulės – „Didysis geismas“
Jau kelias žiūrovų kartas žavi D. Kazragytės kino vaidmenys: Arūno Žebriūno „Naktibaldoje“, „Riešutų duonoje“, „Seklio Kalio nuotykiuose“, Almanto Grikevičiaus „Fakte“, Marijono Giedrio „Sūnuje paklydėlyje“ ir kitų žymių režisierių juostose.
Daugelį metų aktorė rašo miniatiūrines noveles apie teatrą, gyvenimą, save, sutiktus žmones. Yra išleidusi knygas “Tiltas be turėklų”, “Gyvenimas prieš gyvenimą”, “Kasdienybės rožinis”, „Lengvi vienatvės atodūsiai“.
DOLORESOS KAZRAGYTĖS
Kūrybos vakaras ir knygos “Ramybės nerimas” pristatymas
Gegužės 6 d., ketvirtadienį, 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre
Kūrybos vakaro metu Doloresa Kazragytė pristatys savo naujausią knygą “Ramybės nerimas” (Tyto alba”, 2010).
„Ramybės nerimas“ – tai šeštoji aktorės autobiografinių esė knyga apie laukiančius Anapus ir esančius šalia, apie gyvenimą teatre ir teatrą gyvenime, apie Dievą, meilę, mirtį – be patoso, nemoralizuojant, su šviesia išmintimi, leidžiančia pro mažą kaimo trobos langelį pamatyti visą pasaulį.
Aktorės gerbėjų laukia ir ištraukos iš naujausios knygos, vaidybinės scenos, monologai iš spektaklių, fragmentai iš įvairių literatūros kūrinių.
Doloresa Kazragytė prisipažįsta, kad pastaruoju metu Vilniuje yra reta viešnia – atvažiuojanti kartą per mėnesį Nacionaliniame dramos teatre vaidinti Sigito Račkio režisuotame spektaklyje „Duburys“ (pagal to paties pavadinimo Romualdo Granausko romaną). Pasak aktorės, šiuolaikinis Vilnius jai jau atrodo kiek svetimas, per didelis, net ir keliaudama po Europą ji renkasi mažus miestelius, gamtą, pajūrį.
Prieš kūrybos vakarą Vilniuje, Mažajame teatre, kuriame, prisipažįsta, niekada nėra vaidinusi, truputį baiminasi, bet paskui ramina pati save, kad svarbiausia – ne miestas. „Sakau sau: „Pamanyk – Vilnius! Juk esu išlaksčiusi visą Lietuvą – miestus, miestelius, bažnytkaimius, svarbiausia – žiūrovai, mylintys žmonės visada susirinks“.
Ištraukos iš interviu
„Dabar galvoju, kad viską išrašiau tose savo knygose, tik vienas „bet“: kai rašai, labiau turi galvoje ne save tokią, kokia esi, ne tokią, kokia sekasi būti kasdienybėje. Rašau apie savo ilgesį, kokia norėčiau būti.“
„Manęs, kitaip nei daugelio, visiškai nekankina šeimos praradimo kartėlis. Esu laisva, išsiskyrimas man buvo labai neskausmingas. Matau, kaip kitos mano draugės kenčia – pavydi, negali atsirišti, išrauti iš širdies išdavystės nuoskaudos, sunkiai gyvena vienos. O aš tarsi būčiau iš to išvaduota. Labai aiškiai suvokiu, kad tai yra ne mano nuopelnas, o malonė. Su savo aistromis pats žmogus tikrai nieko negali padaryti. Jeigu yra pavydas, pyktis, kerštas, tai jis ir bus. Gali suvokti protu, dvasia, kad tai bjauru, gėda, bet nieko su savimi negali padaryti – esu tai patyrusi“.
„Man įstrigo viena Juozo Miltinio frazė: galiu gyventi be teatro; teatras buvo tiktai mano mąstymų, dvasinių problemų sprendimų aikštelė. Dvidešimt metų to nesupratau, nes perėjau aktorystei būdingą mėsmalę – konkurenciją, pavydą, veržimąsi gauti didelius vaidmenis, dvidešimt metų mėginau įrodyti, kad esu talentinga, galiu gauti premijas už vaidmenis, juos tobulinti. Bet laikui bėgant ėmiau keistis“.
„Po skyrybų suplėšiau ir sudeginau visas nuotraukas, kuriose mes kartu su Viktoru. Tuo metu taip norėjau, tačiau žinau, kad niekada iš minčių, širdies jo neištrinsiu. Tai buvo mano gyvenimo vyras. Menininkas, su kuriuo reikėjo išgyventi jo tragizmą“.
„Viskas prasidėjo nuo dienoraščių, nuo pamąs¬tymų apie teatrą. Būdavo, grįžtu po repeticijų, premjerų – ir prie stalo (...) Vėliau mano rašymuose ėmė atsirasti vis daugiau asmeninių motyvų – sūnaus trauma po avarijos, Viktoro tema, mamos mirtis, Dievo paieškos...“
„Savo gyvenime matau aiškius Apvaizdos ženklus – kaip ateina dar¬bai teatre, knygos, kaip kinta gy-venimo etapai. Koks bus naujasis? Ar aš žinau... Kartais save matau vienuolyno celėje ar pen¬sione. Gal ir ten bus poezijos, prisiminimų vakarai, giedosime giesmes ir pasakosime meilės istorijas...“
„Knygose, kuriose rašau apie savo jausmų pasaulį, vaidmens kūrybą, šiek tiek esu ta pati. Rašydama noveles iš savęs išspaudžiu daugiau šviesos, nei iš tiesų jos yra gyvenime. Esu visiškai viena, viena... Kaip ir mano vardas, kuris reiškia kančią ir skausmą. Vienai – daugiau liūdesio ir pesimizmo.“
„Man rašyti lengviau, nes nejaučiu tokios atsakomybės, kurią jaučia profesionalai rašytojai ar kokią jausdavau kaip aktorė profesionalė. Rašau, kada noriu. Man nereikia eiti į spektaklį, kai kas nors lūžta gyvenime. Nereikia vaidinti vaidmens, kuris praeitą dieną buvo sudirbtas“.
„Abu su vyru buvome aktoriai (D. Kazragytės vyras – velionis Viktoras Šinkariukas). Viena vertus, bendra kūryba ir pokalbiai, supratimas. Kita vertus – aktoriaus gyvenimas yra gyvas nervas, gyvos emocijos, įtampa. Daug aktorių paslysta. Alkoholis, atsipalaidavimas. Vienas žūva, kitas ne. Laimingo kelio be akmenų negali būti. Akmenys padeda savo dvasioje atrasti tikrąjį "aš".
Kai repetavom „Haroldą ir Modę“ (Marijampolėje), gyvenau tokioje palėpėje, kur pro stoglangius matydavau žvaigždėtą dangų. Mano kampe buvo čiužinys, muzikos centras, daug diskų ir knygų. Nebuvo televizoriaus, aš jau penktas mėnuo nežiūriu televizoriaus ir taip atpratau, jog kai grįžau namo ir įsijungiau, man pasidarė taip baugu, atrodo, kad koks vampyras, monstras sklinda iš tos dėžės.
„Nesu kaip Modė, bet norėčiau būti. Nesu nei tokia išmintinga, nei tokia rami, nei tokia optimistė. Nei tokia žaisminga, nei tokia, kuri taip lengvai ir šelmiškai bendrauja. Čia ne mano savybės. Tikrai, bet man artima daugybė jos tekstų ir jos gyvenimo veržlumas iki paskutinės savaitės, dienos, gyventi, kiek tik kojos neša, kiek tik gali. Ir daryti daryti, daryti gerus, gražius darbus, nesvarbu, kaip ten atrodys, kas ten ką pagalvos, bet padaryti taip, kaip atrodo Modei. O jai atrodo visada gerai“.
„Jei ne keliauju, nevažinėju su teatru – visą laiką praleidžiu savo sodyboje, Labanoro girioje. Labai myliu gamtą, ji mano egzistencijos prasmė. Jai žmogus ją mylės, mokės džiaugtis kiekvienu jos pasireiškimu, neims jo depresijos nei agresijos amplūdžiai, nesinorės jam vogti, žudyti ir pačiam žudytis. Žmogaus gyvenančio darnoje su jį supančiu pasauliu bei savimi nieks neišmuš iš vėžių. Visos gyvenimo audros ir uraganai bus bejėgiai prieš jį“.
„Man kelionėse (ir gyvenime) dvasingumo pradas – visa ko esmė. Imponuoja alpinistai, keliautojai, jūreiviai. Ypač mėgstu kur nors plaukti: garlaiviu, valtele, keltu. Apima neapsakomas būsena, vienybės su žvaigždėmis, jūra, dangumi, visa Visata jausmas. Savotiška palaima. Tad, kai galiu keliauti vandeniu, visada renkuosi pastarąjį keliavimo variantą. Visiška priešingybė - skrydžiai lėktuvu, kai tu esi uždarytas, pririštas diržu ir pakeltas į nežmonišką aukštį. Lyg dėžėje. Autobusas, žemės transportas - tarpinis tarp vandens ir oro. Juo daugiausiai ir keliauju. Nors tai ir ne bele žin kas (susirangęs miegi, nuo sėdėjimo įskausta visi šonai), bet norint ką nors pasiekti reikia pakentėti“.
