Pirmoji straipsnio dalis
Šventasis Sostas yra vienintelė religinė institucija, dalyvaujanti diplomatiniuose santykiuose. Šventojo Sosto diplomatinė tarnyba yra seniausia pasaulio diplomatinė tarnyba. Jos ištakos sietinos su popiežiaus pasiuntiniais, vadinamaisiais legatais (legati a latere). XV a. viduryje įvairiose šalyse pradėta steigti apaštališkąsias nunciatūras; pirmosios apaštališkosios nunciatūros buvo įkurtos Venecijoje ir Paryžiuje 1500 metais. Šventasis Sostas šiandien palaiko diplomatinius santykius su 175 šalimis.
Oficialieji Šventojo Sosto diplomatiją grindžiantys principai yra pagarba žmogui, jo orumui ir teisėms (teisė į gyvybę, saviraiškos, sąžinės, religijos laisvė, teisė į pagrindinį vaidmenį socialiniame, kultūriniame, ekonominiame ir politiniame gyvenime), taikos palaikymas ir taikios koegzistencijos siekimas etninių ir religinių skirtumų akivaizdoje, karo kaip politikos instrumento atsisakymas, išskyrus ypatingas aplinkybes, parama demokratizacijai ir dialogas netgi su „sunkiais“ režimais, parama tarptautinės teisės principams ir daugiašalei diplomatijai. Pagal oficialiąją poziciją, popiežiškoji diplomatija ir Šventojo Sosto diplomatinė veikla nėra grindžiama nei politiniais, nei ekonominiais, nei kariniais interesais. Pasak Alano Chongo, popiežiškoji skirtumų derinimo, taikos užtikrinimo ir tam tikrų norminių elgesio standartų nustatymo tiek valstybių vidaus politikos, tiek tarptautinės politikos plotmėje diplomatija yra vadinamosios „moralios diplomatijos“ sinonimas.
Pasak Johno L. Alleno, katalikybė šiandien patiria tris transformacijas, pokyčius arba slinktis, apibrėžtinas kaip perėjimas nuo pragmatizmo prie principo; nuo politikos prie kultūros; nuo Europos Sąjungos prie daugiapolės diplomatijos. Naujoji Šventojo Sosto politika diplomatiniame lygmenyje tiksliausiai apibūdintina balanso, pusiausvyros, ekvilibriumo terminais. Ji nesivadovauja kardinolo Camillo Ruini mokyklos postulatais, teigiančiais agresyvią, bekompromisę katalikybės iššūkio poziciją; tačiau jai aprašyti netinka ir nuolaidomis grįsto pragmatiško kompromiso, atspindinčio tam tikrą Realpolitik, sąvoka. Naujoji Šventojo Sosto diplomatija yra principo diplomatija, siekianti ne triuškinančių trumpalaikių politinių pergalių, o laipsniško, bet sunkiai atgal į pradinę poziciją sugrąžinamo įtikinimo universalia savąja tiesa, neginčijamai ir nekvestionuojamai įrašyta kiekvieno žmogaus prigimtyje.
Ši naujoji diplomatija išlaiko tęstinumą ta prasme, kad tradiciškai remiasi švelniąja galia, besireiškiančia neformaliais, net uždarais įtakos aktyvavimo mechanizmais. Tačiau nauja yra tai, kad vietoje aklos gynybos ir prieštaraujančio neigimo esmine principo diplomatijos charakteristika tampa pozityvumas. Naujosios Šventojo Sosto politikos tikslas yra krikščioniškosios tapatybės atgaivinimas, siekiant „parodyti, jog įmanoma priimti fundamentinius katalikybės dalykus netampant fundamentalistu, kad protas ir tikėjimas vienas kitam ne prieštarauja, o yra neatskiriami“. Šventojo Sosto diplomatijoje globalizacija yra suvokiama kaip sekuliarizacijos vektorius. Globalizacijos epochos reliatyvizmui ir utilitarizmui priešpastatoma savotiška kontrkultūra: visa apimantis, integralus krikščioniškasis humanizmas. Šiame kontekste tam tikru požiūriu vis dėlto yra įmanoma politinė ar religinė „norinčiųjų koalicija“, net ir su islamu. Protestantizmas, džainizmas, budizmas ar islamas – visa tai vis dėlto geriau nei laïcité.
Galima sakyti, kad galutinis Šventojo Sosto diplomatijos tikslas visada buvo ir tebėra Šventoji Kristaus imperija, Sacrum Imperium Christi. Audiencijoje Popiežiškosios misijų kongregacijos aukščiausiosios tarybos nariams popiežius Benediktas XVI neseniai kaip itin svarbią kiekvieno tikinčiojo pareigą paminėjo žmonijos evangelizavimo misiją. Esama nuomonės, kad pagal Šventojo Sosto planus Europos Sąjunga turėjo tapti katalikybės tvirtove. Kadangi taip neatsitiko, šiandien ieškoma glaudesnių ryšių su Jungtinėmis Valstijomis, tai atspindi ir neseniai įvykęs popiežiaus vizitas. Tikėtina, kad ateityje Vatikanas gali praktikuoti bric-à-brac diplomatinį stilių, daugiapoliame pasaulyje ieškodamas sąjungininkų konkretiems klausimams spręsti: tarkime, su Jungtinėmis Valstijomis bendradarbiauti religinės laisvės ir žmogaus teisių, o su besivystančiomis Pietų šalimis – socialinio teisingumo klausimais. Tačiau tai nereiškia, kad stambiojo Europos projekto bus atsisakoma. Katalikybės krizė Europoje yra vienas svarbiausių Šventojo Sosto politikos ir diplomatijos klausimų, pralaimėti Europą Šventajam Sostui būtų pernelyg skaudu. Kaip taikliai pastebi Serge’as Lafitte’as, Romos Katalikų Bažnyčios kūnas pasislinko į pietus, bet jos galva yra tvirtai įsišaknijusi šiaurėje. Europa lieka sprendimų priėmimo centru. Tačiau, žvelgiant į katalikybės ateitį, vis svarbesnis vaidmuo tenka Afrikai (pavyzdžiui, Pietų Afrikos Respublikai), Lotynų Amerikai (Brazilijai), Azijai. Tai, kad šiems regionams, „kylančioms Bažnyčioms“, Vatikane yra skiriamas didžiulis dėmesys, aiškintina ne tik noru stiprinti katalikybės potencialą, bet ir viltimi, kad gali atsirasti grįžtamasis ryšys ir sustiprėjusios jaunos neeuropietiškos bažnyčios atgaivins apostazės ištiktą Europą.
Taigi matome, kad programos Ad fontes centravimo ir gilinimo dimensija, susijusi su vidiniu Bažnyčios gyvenimu, ir sklaidos, arba plėtimo, matmuo iš esmės nesikerta. Posūkis link tradicijos, toks svarbus katalikiškajam identitetui ir tapatybei, yra kova prieš „vidinę sekuliarizaciją“, o pozityvią katalikiškojo tikėjimo pusę, glaudžiai susietą su pretenzija į universalumą, pristatanti, ginanti ir skleidžianti principo diplomatija kovoja už Šventojo Sosto pozicijas išoriniame, užsienio politikos fronte.
Arūnas Skrudupas
