„Stresas neatsiranda savaime. Labai dažnai jis – blogų įpročių pasekmė. Antroje knygos dalyje aptariu, kaip atsisakyti kenksmingų įpročių ir įgyti naujų. Gebantis valdyti stresą, turintis tinkamų įpročių dažniausiai daro profesinę karjerą ir sėkmingai kuria artimus, teikiančius laimę santykius. Trečia ir ketvirta knygos dalys – apie karjeros ir intymumo valdymą“, – taip savo knygą pristato G. Navaitis.
Jis teigia, kad knygą perskaityti reikėtų kiekvienam: „Tai, ką skaitėte šioje knygoje, reikėtų iškart pamiršti, o knygą atiduoti priešui, jeigu svetimas problemas nuolat suvokiate kaip savo, jei nuo vaikystės įdomiau nagrinėti savo jausmus, nei juos išgyventi, jei neįsivaizduojate, kuo dar, be psichologijos, galėtumėte užpildyti savo laisvalaikį.
Tačiau, jei netenkina bet koks bendravimas, jei norite ne bet kokios pažinties, o svajojate apie princą ar princesę, jei netenkina bet koks darbas, o ketinate padaryti stulbinančią karjerą, nebandote iš dviejų blogybių rinktis mažesnės, o norite iš dviejų sėkmių rinktis didesnę, jei norite laimingai gyventi – knyga jums tikrai pravers.“
Įtraukiančią ir lengvai skaitomą knygą, kurioje profesorius G. Navaitis rėmėsi savo ilgamete mokymų ir konsultacijų patirtimi, išleido leidykla „Alma littera“. Su knygos autoriumi kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
– Profesoriau, sakykite, ar streso lygį galima išmatuoti?
– Streso lygis matuojamas balais. Žmonės, žinoma, skirtingi, vienam tas lygis gali būti vienoks, kitam – kitoks, tačiau egzistuoja statistika: kas per metus prarado artimą žmogų – 100 streso balų, kas išsiskyrė – 75 streso balai, kas susituokė – 50 streso balų, pakeitė darbą – 35, baigė universitetą – 30, pakeitė gyvenamąją vietą – 25 streso balai. Tai pokyčiai, prie kurių mes turime prisitaikyti.
Stresą aš prilyginčiau temperatūrai, – vieni jausis blogai, kai pakyla 37, kiti ir su 38 jausis puikiai.
Atkreipčiau dėmesį, kad šv. Kalėdoms yra skiriama apie 10 streso balų, nes reikia pasirūpinti dovanomis, vaišėmis ir pramogomis, o laiko kaip visada trūksta. Taigi, vertinant streso balais, Kalėdos kas mėnesį būtų tas pats, kaip vienos laidotuvės per metus.
– Savo knygoje rašote apie tai, kad stresą valdyti yra įmanoma, tačiau žmogaus gyvenime juk būna situacijų, kai, rodos, žemė slysta iš po kojų, koks jau ten valdymas?
– Prieš tūkstantį metų gydytojas ir filosofas Avicena atliko eksperimentą: šalia liūto narvo į kitą narvą uždarė ėriuką. Liūtas šokinėjo, riaumojo, o ėriukas kitame narve drebėjo. Po dviejų savaičių ėriukas nudvėsė, skrodimas parodė, kad mirtis jį ištiko dėl senatvinių kraujagyslių sistemos pokyčių. Patirdamas nuolatinį stresą, ėriukas per dvi savaites paseno.
Šis nelabai moksliškas, bet tikrai vaizdus eksperimentas iliustruoja šiuolaikinį požiūrį į stresą.
Jei dabar patalpoje, kurioje esame, pasirodytų liūtas – sunerimtume, pasikeistų organizmo tonusas, širdis plaktų sparčiau, įsitemptų raumenys. Taip mes išgyvename pirmąją streso fazę – nerimą. Tačiau tuojau pat pulti į paniką nėra naudinga, todėl, bandydami nuo liūto apsisaugoti, turime suvaldyti nerimo požymius. Tai antroji streso fazė – priešinimasis nerimui. Jei nepavyks to padaryti, pakliūsime į trečiąją fazę – išsekimą, kai prasidės fiziniai ir psichiniai kūno pažeidimai.
– Ar galima sakyti, kad dvasingi žmonės lengviau dorojasi su stresu ir gyvenimo iššūkiais?
– Sunku apibūdinti dvasingumą, todėl kiek pakeisiu jūsų klausimą – ar tikintys žmonės lengviau įveikia stresą? Kasmet sužinome apie lietuvių laimės indeksą, jį galima rasti tinklalapyje „World Happiness Raport“. Galima atsakyti ir į klausimą – ar metai buvo geri? Jei atsakysite sau, kad jie buvo geri, o ateityje gerovė augs – būsite priskirti aukščiausiam laimingumo lygiui. Kitas atsakymas gali būti – metai buvo geri, bet reikės daug stengtis, kad kiti būtų geresni. Trečiasis – metai buvo blogi, tikiuosi, permainos į gerą. Na, ir paskutinis – metai buvo blogi, nieko gero ateityje nesitikiu.
Šias keturias, pagal laimingumą suskirstytų žmonių grupes galime sugretinti su jų požiūriu į tikėjimą ir religiją. Pirmoji grupė sakė tikinti Dievą ir reguliariai lankosi maldos namuose, dalyvauja konfesinės bendruomenės veiklose. Antroji tiki Dievą, reguliariai lankosi bažnyčioje. Trečioji – tiki Dievą, bažnyčioje lankosi per didžiąsias šventes. Ketvirtoji – Dievą tiki, tačiau su jokia konfesija savęs nesieja. Liko dar trys grupės – abejojantys, netikintys ir ateistai.
Lietuvoje daugiausia žmonių – net 44 procentai – atsakė, kad tiki Dievą ir bažnyčioje lankosi per didžiąsias šventes. Todėl statistiškai negaliu tvirtinti, kad tikėjimas prideda laimės. Bet remdamasis tyrimu neabejodamas sakau – netikėjimas laimės lygį gerokai sumažina.
– Šiandien turime daug madingų žodžių – meditacija, savikontrolė, savistaba... Savo knygoje jūs taip pat siūlote įvairių būdų, kaip kovoti su stresu. Ar egzistuoja panacėja, kuri visus išgelbėtų?
– Papasakosiu apie problemą, kurią išgyvenau asmeniškai. Dar seniai, studijų metais, pamėginau išvengti aplink siaučiančių virusų. Žinojau, kad padeda kvėpavimas, nosies plovimas. Savo slogą anuomet suvaldžiau, bet vien tik nosies priežiūrai kasdien skirdavau po pusvalandį per dieną.
Kuris iš mūsų šiandieną atskiro organo priežiūrai – akims, ausims, uoslei, virškinimui ir taip toliau – gali skirti vos po pusvalandį? O jei dar tektų pridėti kelias valandas meditacijai? Todėl knygoje siūlau trumpus, greitus metodus, kuriems per dieną užtenka keleto minučių.
– Rašydamas knygą rėmėtės mokymais, kuriuos daug metų rengiate verslininkams ir vadovams. Galbūt prisimenate kokią sėkmingą, įkvepiančią istoriją, kuri galėtų tapti pavyzdžiu?
– Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje į JAV atvyksta prancūzas ir pradeda prekiauti brangiu vynu, sukuria verslą, tampa turtingu žmogumi. Žurnalistė kartą jo klausia, kaip jis ryžosi siūlyti prabangos prekę Didžiosios depresijos, ekonomikos krizės metu? Prancūzas jai atsakė taip: „Tuo metu prastai mokėjau anglų kalbą, todėl neskaičiau laikraščių ir nežinojau, kad kilusi krizė.“
Dar vienas pavyzdys iš mano konsultacijos: „Konsultuotas verslininkas, kuriam tai sekasi, tai nesiseka, pasakojo, kad važiavo namo troleibusu. Nusipirkęs bandelę jau norėjo ją valgyti, bet jo žvilgsnis užkliuvo už užkandžiaujančio ir alaus butelį laikančio benamio. „Ar tikrai noriu būti į jį panašus, – pagalvojo verslininkas, – gal galiu palaukti 10 minučių, grįžti namo ir ramiai pavalgyti?“
Svarbu tai, kad šis įvykis tapo postūmiu elgtis kaip sėkmingam, o ne kaip nesėkmingam žmogui. Toks ir tapo.“
Geri įpročiai dažnai reiškia sėkmę versle ir artimuose santykiuose. Kiekvienai šiai sričiai galima pritaikyti savo sėkmės formules.
– Nemažai vietos knygoje skiriate intymumui. Netgi teigiate, kad intymumas yra viena iš sėkmingo žmogaus sudedamųjų dalių. Kodėl jis toks svarbus?
– Todėl, kad žmogus yra porinė būtybė ir dauguma žmonių norėtų turėti artimus santykius. Daugiau nei 90 procentų lietuvių teigia, kad neatskiriama laimingo gyvenimo dalis yra darna šeimoje.
Kita vertus, per pastarąjį ketvirtį amžiaus santuokų pastebimai sumažėjo. 1990 metais jų buvo 36 tūkstančiai, o šiuo metu – tik 16 tūkstančių. Priežasčių, žinoma, esama įvairių.
– Galite patvirtinti arba paneigti faktą, kad šiuolaikiniam žmogui sekso reikės vis mažiau?
– Jeigu kalbėsime apie 100 metų laiko tarpą, dabartinėje aplinkoje sekso yra žymiai daugiau,
nuolat matome apnuogintus kūnus, kiekvieną vakarą TV ekrane galime matyti įsimylėjimą, asistavimą, aistrą. Dažniausiai tai – nelaimingos meilės istorijos. Laimingą meilę išvystame nebent filmo pabaigoje, kai rodomos vestuvės.
Trūksta pasakojimų apie sėkmę meilėje, jauni ir ne tik jauni žmonės nesugeba jos įsivaizduoti. Jie
dažnai girdi posakį – „profesinė karjera“, bet sąvoka „šeiminė karjera“ jiems nelabai girdėta.
– Jei tai, ką jūs kalbate apie perspektyvos neturinčius žmones, negebančius įsivaizduoti savo ir savo šeimos ateities, yra tiesa, ar tai reiškia, kad žmonės nebemoka svajoti?
– Didžioji dalis žmonių, neabejoju, turi planų šiems, kitiems metams ir vizijų dešimčiai ateinančių metų. Deja, konsultacijose gana dažnai susiduriu su žmonėmis, nesugebančiais atsakyti į klausimą, kaip jie įsivaizduoja tolesnį savo gyvenimą. Jie nemato perspektyvos, nežino, kur eina. Ir jei žmogus nežino, kur eina, tai kokia tikimybė, kad klaidžiodamas šen ar ten jis netikėtai atsidurs aukščiausio Europos kalno Monblano viršūnėje? Negebėjimas pasirinkti ir kryptingai siekti savos ateities yra viena iš dažnesnių psichologinių problemų. Kaip ją įveikti, kaip valdyti savo ateitį, rašau viename knygos skyrių.
