Minkštos, tarytum Sibiro sniegu nuklotos grindys ir autentiški daiktai, liudijantys apie kelionę į nežinią, varganą tremtinių buitį ir alinantį darbą kaip, pavyzdžiui, šiek tinklai, kuriais 1941 m. tremtiniai žvejojo Lenos upėje.
Minint masinių lietuvių trėmimų į Sibirą 80-metį, Nacionaliniame muziejuje duris atveria išskirtinė paroda apie vieną skaudžiausių Lietuvos istorijos etapų.
Nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė sako: „Paroda yra išskirtinė ta prasme, kad ji yra ir patirtinė. Mes labai kviečiame pajusti žmones ir suvokti, ką žmonės jautė tremtyje, kaip jie išgyveno, ir kokios valios pastangų reikia išgyventi tokiomis sąlygomis.“
Parodos kuratorė Virginija Rudienė pritaria: „Būtent ši tremtis 1941 metų kolektyvinėje sąmonėje vadinama juoduoju birželiu, nes reikia įsivaizduoti, kad gal 16 ešalonų iš Lietuvos išdundėjo į Rytus ir iš viso į tuos ešalonus, į vagonus buvo sukišta 18 tūkstančių žmonių.“
Vienas pagrindinių parodos eksponatų – pirmą kartą viešai pristatomas Dalios Grinkevičiūtės – knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ autorės – rankraštis. Pabėgusi iš tremties Jakutijoje, ji Kaune rašė atsiminimus apie sunkią dalią tremtyje, į kurią pateko būdama vos keturiolikos.
„Tai yra 225 lapeliai, rašyti jos ranka ant abiejų pusių skirtingomis rašymo priemonėmis. Tai yra prisilietimas prie tikro autentiškumo, prie tikro jausmo, prie tikro žmogaus. Ir per jos istoriją yra pasakojamos kitų tremtinių istorijos“, – sako R. Kačkutė.
Dalia Grinkevičiūtė rankraštį paslėpė savo namų sode, kurio, grįžusi iš antros tremties, jau neberado. Per stebuklą išlikusius unikalius tremtinės atsiminimus kiti namo savininkai rado tik 1991-aisiais.
„Butą įsigiję šeimininkai, kasė po bijūno krūmu ir atsirėmė į stiklainį. Kaip galime įsivaizduoti, iš pradžių nesuprato, kas tame stiklainyje. Tai taip jis buvo surastas“, – sako V. Rudienė.
Restauruoti kol kas pavyko tik 61 rankraščio lapą.
Dokumentų restauratorė Lina Kregždienė pasakoja: „Kaip matote vizualiai, popieriaus būklė yra prasta, popierius yra labai trapus, praradęs visas savo mechanines savybes, surūgštėjęs. Tai yra pagrindinė priežastis popieriaus irimo. Senstant, galop jis gali visai sutrupėti. Tai galiu pasidžiaugti tokiu unikaliu atveju, kad jį labai laiku surado.“
Rankraštis sukrečia nenudailintu tikrumu – badaujančių, šąlančių, mirštančių, iki išsekimo dirbančių tremtinių gyvenimo vaizdais, tačiau kartu stebina begaliniu noru išgyventi, nepasiduoti, nesusitaikyti. Apžiūrint unikalius eksponatus, parodoje girdimi Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų frangmentai.
„Paroda yra nepatogi ta prasme, kad ji atspindi nepatogią tremtį. Jūs pamatysite kaip sniegą baltas grindis ir po tą sniegą, po tas grindis reikės vaikščioti. Reikės pasilenkti ir įsijungti jos pasakojimus, nusilenkus tremtiniams ir jų daiktams juos apžiūrėti“, – sako R. Kačkutė.
Architektas Rokas Kilčiauskas sako: „Spalva turi ir kitą metaforą. Pats baltas popieriaus lapas, ant kurio D. Grinkevičiūtė rašė atsiminimus, ant kurio dabar mes pasakojame istoriją. Tuo pačiu tai yra baltas lapas mums. Kaip mes ją rašysime. Labai nesinorėjo eiti per užaštrintą trauminę patirtį. Ne per traumą pristatyti ir, manau, kad jau atėjo laikas, kad mes kitaip galime apmąstyti šį skaudų įvykį.“
Paroda Naujajame Arsenale duris lankytojams atveria antradienį.