„Artimuosiuose Rytuose yra tie, kurie vis dar žaidžia su bandymais pulti Izraelį. Noriu perspėti, kad mūsų atsakas bus ypač kietas, ir mes nerekomenduojame niekam tikrinti mūsų tvirtumo“, – sekmadienį vykusiame vyriausybės susitikime pareiškė Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu.
Pretekstas karui
B. Netanyahu žodžiai pirmiausiai buvo skirti Palestinos teroristinės organizacijos „Islamo džihadas“ vadams, kurių 12 smogikų buvo nužudyti spalio 30-ąją karinės operacijos metu sunaikinus požeminį tunelį pasienyje su Gazos sektoriumi.
Pirmą sykį nuo 2014-ųjų vasarą baigtų karinių veiksmų Gazoje Izraelis sudavė prevencinį smūgį požeminiams palestiniečių smogų įrengimams. Anot kariškių, tunelis vedė į Izraelio teritoriją ir galėjo būti naudojamas teroristinėms atakoms prieš su Gazos sektoriumi besiribojančių gyvenviečių gyventojus.
Penkių smogikų kūnai atsidūrė Izraelio rankose, kuris šiuo metu atsisako grąžinti juos į Gazą ir reikalauja mainais grąžinti dviejų Izraelio karių, žuvusių 2014-ųjų karo veiksmų metu, kūnus.
„Islamo džihadas“ pažadėjo atsakyti už savo smogikų žūtį, tačiau praėjo dvi savaitės, o atsako vis dar laukiama.
Daugelis karo ekspertų Izraelyje dėl to daro išvadą, kad Palestinos organizacijų Gazos sektoriuje elgesys yra susijęs su šiomis dienomis vykstančiu santykių arabų pasaulyje paaštrėjimu, kurį iššaukė krizė tarp Saudo Arabijos ir šiitų grupuotės „Hezbollah“, kurią atvirai palaiko Iranas.
„Bet kuri Palestinos teroristų diversija prieš Izraelį neišvengiamai iššauks mūsų atsakomąją reakciją ir lengvai gali privesti prie naujo karo Gazoje, – aiškino atsargos generolas majoras Danielis Rothschildas. – Šiandien Artimuosiuose Rytuose yra pakankamai žaidėjų, kurie aiškiai nori matyti, kaip didelis karas pradedamas būtent iš mūsų pusės. Tai padėtų jiems spręsti savo vidines problemas“.
Generolas pažymėjo, kad Izraeliui nereiktų slėpti savo pozicijos konflikte tarp Saudo Arabijos ir šiitų ašimi, kurią sudaro Iranas ir „Hezbollah“, tuo labiau, kad Saudo Arabijos interesai daugeliu klausimų sutampa su žydų valstybės interesais.
Abi valstybės laiko Iraną pagrindiniu destabilizuojančiu faktoriumi Artimuosiuose Rytuose ir, nepaisant neegzistuojančių diplomatinių santykių, faktiškai veikia vienoje barikadų pusėje.
Interesų sfera
Lapkričio pradžioje Izraelio valdžia viešai sureagavo į Libano premjero Saado Haririo atsistatydinimo pareiškimą.
„Libijos premjero S. Hariri atsistatydinimas yra stiprus pareiškimas tarptautinei bendruomenei imtis skubių priemonių prieš Irano, bandančio Libaną paversti antra Sirija, agresiją“, – pareiškė Izraelio premjeras B. Netanyahu.
Iš pirmo žvilgsnio, toks žingsnis gali daugeliui pasirodyti netikėtu. Juk Izraelyje ilgai buvo laikoma „prastu tonu“ viešai pateikti savo poziciją apie įvairius regioninius konfliktus. Tačiau atvejis su S. Hariri, o konkrečiai, jo kelionė į Saudo Arabiją, anot buvusio Izraelio pasiuntinio Rusijoje, o dabar tapusio vyriausiuoju tyrėju Nacionalinio saugumo institute INSS Zvi Mageno, tapo išimtimi iš taisyklių.
„Izraelis negali atsiriboti nuo šio konflikto, juk vienas iš jo dalyvių yra Iranas, o tai reiškia, kad patenka į mūsų tiesioginių interesų ratą, – aiškino Z. Magenas. – Atsižvelgiant, kad Izraelis šiandien turi prieigą į Saudo Arabiją per JAV, galima numanyti, kad Izraelis ir Rijadas koordinuoja savo bendrus veiksmus“.
Lapkričio 6-ąją, praėjus vos parai po B. Netanyahu pareiškimo, viena Izraelio televizija pranešė apie neįprastą informaciją, kurią šalies Užsienio reikalų ministerija perdavė Izraelio diplomatams, dirbantiems užsienyje. Pagrindinė dokumento mintis – suteikti maksimalų diplomatinį palaikymą Saudo Arabijos pastangoms apriboti Irano įtaką Artimuosiuose Rytuose.
Artimųjų Rytų „iranizacija“
„Saudo Arabijoje puikiai suvokia, kad Artimuosiuose Rytuose vyksta „iranizacijos“ procesas, ir tai gali blogai baigtis, visų pirma, pačiai karalystei, – pasakojo leidiniui BBC Tel Avivo universiteto profesorius Uzis Rabis. – Jiems Irano generolas Qassemas Soleimanis – toks pats priešas, kaip ir Izraeliui, ir jie yra pasirengę imtis radikalių priemonių“.
Anot profesoriaus, saudiečiai šiandien norėtų perkelti ateities mūšių su radikalais vietą iš savo teritorijos į Libaną. Su tuo derėtų sieti ir šiitų grupuotės „Hezbollah“ šeicho Hasano Nasrallaho kaltinimus Rijado atžvilgiu, jo teigimu, arabai kreipėsi į Izraelį prašydami smogti Libanui.
„Izraelis neturi stovėti nuošalėje ir laukti, kol jį įtrauks į konfliktą tarp šiitų ir sunitų, o savarankiškai inicijuoti veiksmus, žiūrint grynai savo nacionalinių interesų. Reikia dar sykį visiems priminti, kur yra nubrėžtos mūsų raudonos linijos“, – aiškino profesorius U. Rabis.
Izraelio raudonųjų linijų, o taip pat Irano įtakos Sirijoje tema buvo keliama ir B. Netanyahu lankantis Sočyje bei bendraujant ten su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, o taip pat Rusijos gynybos ministro Sergejaus Šoigu kelionės į Izraelį metu.
Neatmetama, kad šių susitikimų metu buvo kalbama ir apie patį Q. Soleimani, Islamo revoliucijos gvardijos korpuso spec. dalinių „el Kuds“ vadą, kurio vardas Izraelyje yra puikiai žinomas. Būtent Q. Soleimani Izraelio kariuomenės vadai laiko šios šalies veiklos Irane ir Sirijoje smegenų centru.
„Situacija Libane – tai skambutis, kurio ignoruoti negalima. Libanas – tai „Hezbollah“, o „Hezbollah“ – tai Iranas“, – pareiškė Izraelio transporto ir žvalgybos ministras Yisraelis Katzas prieš išvykdamas vizito į JAV. Y. Katzas mano, kad konfliktu Saudo Arabijoje gali pasinaudoti Iranas ir „Hezbollah“, siekiant įtvirtinti savo įtaką Pietų Libane, nepaisant to, kad tai yra draudžiama remiantis dar 2006-ųjų JT rezoliucija. Per paskutinius metu, jo teigimu, šiitų grupuotė rimtai sustiprino savo įtaką šiame regione, ir Izraelis turi šią informaciją perduoti tarptautinei bendruomenei, JT generaliniam sekretoriui ir kitiems didiesiems žaidėjams regione.
„Hezbollah“ nuginklavimas ir jos atitraukimas nuo mūsų sienų turėtų būti ne tik mūsų pačių interesas, tačiau ir visos tarptautinės bendruomenės. Priešingu atveju mums teks spręsti šią problemą savarankiškai, o tai gresia didelio masto kariniu konfliktu“, – pažymėjo ministras.
