„Sparta Gym“ kovos menų klube sportuojantis vaikinas pasakojo, kad į sporto salę pirmą kartą jį palydėjo mama. „Tada man tebuvo šeši metukai. Mama atvedė į dziudo užsiėmimus. Palankiau tris mėnesius ir mečiau, tačiau būdamas keturiolikos nuėjau į bokso treniruotę. Pabandžiau. Per metus ši sporto šaka manęs neužkabino“, - pasakojo J. Nausas.
Vaikinas norėjo rasti kovos meną, kuriame būtų galimi visi smūgiai: rankomis, keliais, alkūnėmis: „Atradau „Sparta Gym“ klubą, kuriame treniruojuosi ir dabar“.
„Kuo žavi kovotojo kelias? Tuo, kad tai yra vyriška ir stipri sporto šaka. Kikbokso salėje jaučiuosi kaip namie. Man tai yra didžiausias malonumas, kurį sunka apsakyti, - teigė sportininkas.
Tačiau sportininko nuotaika pasikeičia, kai jis išgirsta klausimą apie savo paauglystę. „Paauglystėje susibendravau su netinkamais draugais, turėjau problemų su policija... Pradėjau sportuoti ir dabar einu teisingu keliu. Tačiau... Jeigu nebūtų to, dabar nebūčiau ten, kur esu. Nesigailiu savo praeities. Tada gyvenau Naujininkų rajone, buvau jaunas ir kvailas, - šyptelėjo vaikinas. – Nemokėjau rinktis draugų, nežinojau, ką darau, nors mama visada sakė, kad prisidarysiu problemų su tokiais draugais. Taip viskas ir buvo. Gyvenime buvo daug duobių, bet dabar galiu drąsiai didžiuotis, kad iš jų išlipau ir siekiu savo tikslų“.
Pasak J. Nauso, sportas sugebėjo nukreipti teisinga kryptimi. „Galiu pasakyti, kad mane sportas ištraukė iš tų nesąmonių. Čia turėčiau dėkoti savo treneriui Andriui Šipailai. Būtent jis iš manęs padarė kovotoją visomis gyvenimo prasmėmis“, - teigė sportininkas.
Paklaustas, kokios emocijos verda viduje lipant į ringą, Janas sakė atvirai: „Kai žengiu į ringą stengiuosi daug negalvoti“.
„Nesvarstau, ką darysiu ringe, tiesiog nusiteikiu kovai, stengiuosi save įtikinti, kad esu stipresnis už varžovą. Jeigu viskas pavyksta, ringe sugebu nedaryti klaidų, - teigė J. Nausas. – Be abejo, yra jaudulio šiek tiek, tačiau ringe jis prapuola. Kiekvienas varžovas yra didžiausias mano priešas. Tai jaučiu kovos metu, tačiau po jos pykčio nebelieka“.
„Kuri treniruočių dalis yra pati nemėgstamiausia? Man patinka viskas... Na, yra vienas dalis – kai gaunu žemiau juostos. Tada tikrai nebūna labai linksma“, - šypteli Janas.
Sulaukęs klausimo, kaip įsivaizduoja savo karjerą po dešimties metų, kovotojas patraukė pečiais. „Net neįsivaizduoju. Gyvenu šia diena, neplanuoju, kuo būsiu po dešimties ar dvidešimties metų. Manau, kiekvienas kovotojas svajoja, kad būtų kreipiama daugiau dėmesio į dvikovines sporto šakas. Aš nesu išimtis, - kalbėjo J. Nausas. – Deja, daugiausiai dėmesio ir finansų Lietuvoje sulaukia krepšinis. Ar turiu autoritetų? Noriu būti išskirtinis, oriu tapti pavyzdžiu kitiems“.
