Umberto Eco pirmasis pavadino XX amžiaus pabaigą naujaisiais viduramžiais, turėdamas omeny mūsų epochos neaiškumą ir bruožus, būdingus ilgiems pereinamiesiems laikotarpiams. Šiandien vis labiau aiškėja, kad naujieji viduramžiai anaiptol nėra fantazija. Mes juose jau gyvename.
Viduramžius nuo Naujųjų amžių skiria ekonomikos ir politikos modeliai, sykiu ir gyvenimo, mąstymo ir pasaulio suvokimo formos. Viduramžiai yra miesto ir gildijos (t. y. korporacijos), o ne valstybės suklestėjimo epocha. Miesto ir regiono civilizacija, kurią ES šiuo metu mėgina atkurti, susiformavo būtent tada. Su tauta sutampančios politinės bendruomenės ir jos valstybės atsiradimas jau yra modernybės balsas.
Tad Viduramžiai – tai epocha, kada Bažnyčia, miestai ir korporacijos turėjo nepalyginamai daugiau galių nei didžioji dauguma ano meto valstybių. Sykiu tai efektyvios socialinės kontrolės ir individualaus proto bei sąžinės balso negailestingo užgniaužimo epocha.
Meno kūrinių žmogiškoji autorystė nepripažįstama. Didžiųjų Europos katedrų ir bažnyčių autorystė priskiriama Dievui. Meno kūrybos ir mokslo sferoje pavieniai individai nieko nelemia – tik Bažnyčia ir universitetas suteikia jiems egzistenciją. Vienatvė leista, bet institucionalizuota taip, kad nevirstų pavojinga alternatyva egzistuojančiai socialinei ir moralinei tvarkai.
Kultūros morfologijos požiūriu būtų galima aptikti daugybę panašumų tarp viduramžių ir dabarties. Po 1321 ir 1348 metų maro epidemijos protrūkių, po kurių Europoje liko apie pusę gyventojų, išplitusios pasaulio pabaigos nuotaikos primena dabartinę branduolinės apokalipsės ir ekologinės katastrofos nuojautą.
Kartu tai epocha, kurioje individas nesuvokia nei jį supančio pasaulio kaitos, nei jo įvykių prasmės. Renesansą ir viduramžius skiria menkos chronologinės ribos, kurios kartais net neleidžia Renesanso laikyti chronologine kategorija, bet tarp jų slypi praraja. Renesansas prasideda kartu su nepažįstamųjų portretais – gyvų ir realių žmonių įamžinimu mene, kuris pasidarė įmanomas miestams praturtėjus ir atsiradus naujiesiems mano užsakovams – laisviesiems miestiečiams.
O ką mes sužinome apie pasaulį viduramžių mene? Nieko, kaip ir dabartiniame. Palyginkime viduramžių meną, net ir jo aukštumas, su XVII a. Nyderlandų ir Flandrijos tapyba, kuri atvėrė visą žmogaus pasaulį ir leido suvokti visas gyvenimo formas – nuo senatvės ir išminties įgijimo prieš pat mirtį Rembrandto paveiksluose, gražių ir liūdnų moterų, prie lango laukiančių savo mylimųjų ar vyrų ir skaitančių jų laiškus Jano Vermeerio drobėse, gyvenimo džiaugsmo kupinų linksmuolių, išdidžių šv. Jurgio draugijos gimtojo miesto saugotojų ir žavių girtuoklių Franso Halso šedevruose iki viešnamiuose lindinčių karininkų Gerardo Terborcho paveiksluose ar vienas kitam fizionomijas smuklėse smagiai daužančių valstiečių ir minią apgaudinėjančių sukčių Adriaeno Brouwerio ir Jano Steeno žanrinėje tapyboje. Jų dėka aš atpažįstu socialinę tikrovę ir žmones, kurių jau seniai nebėra.
Ką atveria viduramžių meno pasaulis? Tikėjimo, vilties, baimės formas. Mentalinį pasaulį. Fobijas ir apokaliptinį pasaulio išgyvenimą. Ar tai ne tas pats, ką atveria visas dabarties menas po modernizmo pabaigos? Paskutiniai menininkai po prancūzų impresionistų, vokiečių ekspresionistų, Vincento van Gogho ir Paulio Cézanne’o, kurie dar leido mums suvokti savo aplinkos pasaulį ir atpažinti epochą bei jos stilių, buvo Vienos tapytojai – Oskaras Kokoschka, Gustavas Klimtas, Egonas Schiele. Po jų mes turime tik sąmonės sklaidą, o ne pasaulio atvėrimą.
Ką viduramžių žmonės suprato apie ano meto pasaulio įvykius – pavyzdžiui, apie kryžiaus karus? Turbūt ne ką daugiau nei didžioji dauguma dabartinio pasaulio gyventojų supranta, kas šiandien vyksta Irake ir kodėl galingiausia pasaulio valstybė mėgina pakeisti valstybės, kurios įtaka ir galia jau negrįžtamai pakirsta, santvarką (kai pasaulyje yra daugybė nepalyginamai pavojingesnių valstybių už Iraką).
Bet gal pakaks kultūros morfologijos. Pereikime prie akivaizdesnių dalykų. Viduramžiai – griežtos specializacijos epocha, kurioje net ir laikinas susidomėjimas šalia esančiais dalykais arba trumpas mokslo žmogaus pasitraukimas iš savosios disciplinos ribų ar studijų lauko prilygo savęs diskvalifikavimui. Buvimą pasaulyje paliudijo tik dalyvavimas institucijoje – anapus jos filosofas ar tyrinėtojas neturėjo jokios savarankiškos egzistencijos.
Todėl modernusis pasaulis prasideda ne tik su portretais, žmogiškosios individualybės ir jos nelygstamos vertės pripažinimu, bet ir su kontrolės mažinimu bei pavienių individų galimybėmis kažką pakeisti pasaulyje. Visų pirma pažymėčiau nepriklausomus tyrinėtojus ir filosofus, kurie tapo modernybės įsikūnijimu.
Man modernybės pradžia siejasi visų pirma su Florencijos humanistais, kurie nepriklauso jokiam universitetui, bet sukuria visą žmogaus kūrybą aprėpiančių studijų ir išsilavinimo modelį – studia humanitatis, – be kurio nebūtų atsiradę humanitariniai mokslai. Tik nepainiokime šito su viduramžių septem artes liberales ciklu, kuris buvo viso labo elementarus pradžiamokslis, lyginant su jam nepasiekiamu Renesanso filologijos ir humanistikos lygiu.
Ar mes galėtume įsivaizduoti Naujuosius amžius be Thomo More’o, Erasmuso, Descartes’o, Montaigne’io, Bayle’io, Spinozos, Pascalio, Leibnizo, Voltaire’o, Diderot, Montesquieu? O juk aš vardinu mąstytojus, kurie nepriklausė jokiam universitetui. Tai klajojantys filosofai arba vienišiai, mokę filosofijos karalius ir imperatorius, bet sykiu pakeitę savo idėjomis visą pasaulį – galbūt visų pirma todėl, kad nepatyrė institucinės kontrolės.
O juk šiandien tokie tyrinėtojai yra neįmanomi Vakaruose. Visai kaip viduramžiais. Dabar akademinis pasaulis yra ne kas kita, o Naujoji Bažnyčia – bet nebe tikėjimo, o institucinės kontrolės ir galios požiūriu. Kas jame atpažįstama? Visų pirma galios ir įtakos grupė, naudojamas metodas, kuriuo atsiskiriama nuo kitų grupių, vartojamas žargonas su visais privalomais raktažodžiais, bet tik ne laisvas mąstytojas.
Ironiška, kad net nepriklausomo tyrinėtojo sąvoka yra mutavusi į pastovaus darbo neturinčio mokslininko charakteristiką. Dabar jau vengiama šito akademinį bedarbį reiškiančio eufemizmo ir kalbama apie su jokia akademine institucija nesusijusius tyrinėtojus („unaffiliated scholars“ vietoje „independent scholars“). Tik kad niekas nebenori tokios „garbės“ – priešingai, didžiuojamasi garsiu universitetu, o minėtoji „nepriklausomybė“ nuo institucijos yra stigma ir pasišventusio savo darbui akademiko košmariškas sapnas.
Todėl naujieji viduramžiai yra ne kas kita, o sugrįžimas į laikus, kada pasaulinė Bažnyčia (šiandien jos analogu tapo galingiausi pasaulio universitetai) ir korporacijos buvo nepalyginamai galingesnės už valstybės darinius ir pavienius individus.
Sykiu tai sugrįžimas į totalinę socialinę kontrolę – pastaroji vykdoma per kalbą ir mokymą. Susimąstykime bent akimirką apie tai, kaip mūsų išsilavinimas seniai nustojo buvęs namų, šeimos ir tutorių reikalu, tapdamas sąmonės socialinio kodavimo instrumentu, kurio dėka mes priderinami arba prie politinės sistemos, arba prie visagalės rinkos poreikių.
Ne visi sugrįžta į viduramžius. Kai kam paliktas siauras takelis į modernybę. Pavyzdžiui, Afrikos valstybėms. Juk jų biudžetas net iš tolo nepriartėja prie vieno vidutiniško Vakarų Europos ar JAV universiteto. O jei užsiminsime apie galingas ir prestižines institucijas? Ar verta kalbėti apie Afriką, jei Bolonijos universiteto biudžetas yra didesnis už visą Juodkalnijos valstybės biudžetą?
Lieka ir daugiau erdvės provokacijoms, klausimams, palyginimams. Jei gyvename pasaulyje, kuriame vis mažiau pradeda reikšti žmogus, bet vis daugiau institucija ir galimybė ją kategorizuoti (reitinguoti), ar neišsipildys distopinės Jevgenijaus Zamiatino ir Aldous Huxley’o pranašystės apie humanistikos pabaigą?
Juk humanitariniai ir socialiniai mokslai niekada nebuvo galios projekto sutvirtinimo įrankis. Jie gimė kaip save su praeitimi bei tradicija susiejančio individo interpretaciniai ir egzistenciniai mokslai, sujungiantys tiesą ir vertybę. Jie gali būti nebereikalingi vieninteliam sintetiniam ateities socialiniam ir humanitariniam mokslui, skirtam korporacijų ir institucijų valdymui.
