Vakarų sąjungininkai, planuodami intervenciją į Afganistaną, pagrindiniu karinio tiekimo maršrutu pasirinko Kaiberio perėją (Khyber pass). Apie 75 proc. visų karui reikalingų krovinių atplaukdavo į Pakistano Karačio uostą ir iš čia beveik 2000 km sausuma buvo gabenami į Kabulą. Kaiberio perėja – tai kalnų tarpekliais vingiuojantis kelias, nuo amžių žinomas kaip svarbiausia sausumos arterija į Indiją. Šiandien jis vis dar tebėra patogiausia sausumos jungtis tarp Pakistano ir Afganistano. Neįveikiamas Hindukušo kalnų masyvas šioje vietoje šiek tiek prasiskiria; siauru, vingiuotu taku per amžius abiem kryptimis plūdo armijos, plėšikų gaujos ir pirklių karavanai. Nuo seno buvo žinoma, kad uždarius Kaiberio perėją galima parklupdyti pačią galingiausią armiją.
Pakistanas, kurio teritorijoje yra Kaiberio perėja, yra Vakarų sąjungininkas kovoje su Talibanu, todėl toks karinio tranzito maršruto pasirinkimas neprieštarauja strateginei logikai. Kita vertus, toks pasirinkimas labai jau tradicinis, todėl nuspėjamas priešui. Be to, centrinė Pakistano valdžia menkai kontroliuoja su Afganistanu besiribojančias sritis. Šie du veiksniai lėmė, kad dėl dažnų Talibano kovotojų diversijų JAV ir NATO karinis tranzitas į Afganistaną vyko su pertrūkiais, o 2009 m. vasario mėnesį susprogdinus svarbiausią infrastruktūros objektą – tiltą Kaiberio perėjos regione, buvo nutrūkęs taip ilgai, kad iškilo grėsmė kariniam Vakarų dalinių pajėgumui. Tiesa, yra ir kitų sausumos kelių: vienas iš jų jungia Čamano miestą Pakistano šiaurės vakaruose su Kandaharu Afganistane, kitas eina aukščiausiu pasaulyje Salango kalnų tuneliu, dar kitas – Tang i Gharu perėja. Tačiau visi šie keliai yra labai pavojingi, Talibano kovotojai čia nuolat rengia išpuolius, todėl JAV su NATO sąjungininkais buvo priversti ieškoti kitų kelių į Afganistaną. Žinoma, susidarius kritinei situacijai, būtiniausius krovinius sąjungininkai galėtų atsigabenti oro keliu, tačiau reguliariam karo veiksmų aprūpinimui toks būdas nėra efektyvus. Atmetus oro kelią kaip nuolatinį karo logistikos kanalą, JAV ir NATO nebeturėjo iš ko rinktis: vakaruose ir pietvakariuose Afganistanas ribojasi su priešišku Vakarams Iranu, o pietryčiuose ir rytuose – su Pakistanu, kurio logistinės galimybės jau pasiekė kritinę ribą. Likęs vienintelis kelias į Afganistaną driekiasi per Centrinę Aziją ir Rusiją, todėl šia geostrategine kryptimi nuo 2008 metų pradžios Vakarų diplomatinis aktyvumas labai sustiprėjo.
Iš Centrinės Azijos valstybių su Afganistanu ribojasi Turkmėnistanas, Uzbekistanas ir Tadžikistanas. Pastarojo galimybės tapti logistikos centru yra labai menkos. Nors neseniai per Piandžo upę pastatytu tiltu į Afganistaną būtų galima gabenti dalį krovinių, aukštai kalnuose vingiuojantys keliai apie du trečdalius laiko per metus būna neišvažiuojami dėl prastų gamtinių sąlygų. Vis dėlto Vakarų sąjungininkai yra priversti išnaudoti ir šią galimybę, todėl dalis krovinių Afganistano bazes pasiekia per Tadžikistaną, o į šią valstybę NATO kroviniai patenka per Uzbekistano teritoriją. Uzbekistanas turi pakankamai išplėtotą geležinkelių ir oro uostų tinklą, be to, Termeze, prie pat sienos su Afganistanu, yra įsikūrusi Vokietijos karinė bazė. Beje, iki 2005 metų Uzbekistane savo bazę turėjo ir JAV, tačiau amerikiečiams, aštriai kritikavusiems Uzbekistano valdžią dėl žmogaus teisių pažeidimų, buvo liepta ją uždaryti. Todėl vienu svarbiausių JAV diplomatijos uždavinių ieškant naujų kelių į Afganistaną tapo santykių su Uzbekistanu normalizavimas. 2007 metų viduryje Johną Robertą Purnellą JAV ambasadoriaus Uzbekistane poste pakeitė Richardas Norlandas – diplomatas, turintis didelę taikos derybų patirtį. Iki tapdamas ambasadoriumi Taškente, R. Norlandas dirbo JAV ambasadoje Kabule, o kiek anksčiau buvo JAV armijos Civilių reikalų grupės vyriausiuoju diplomatiniu atstovu Mazar i Šarifo mieste, Afganistane. Naujajam ambasadoriui pavyko pralaužti ledus. Nuo 2008 metų pradžios Uzbekistane lankėsi nemažai aukščiausių JAV karinės vadovybės ir Valstybės departamento atstovų. 2009 metų gegužės 5 dieną Uzbekistanas sutiko atverti savo teritoriją bei oro erdvę JAV ir NATO tranzitui į Afganistaną. Tiesa, Uzbekistano leidimas galioja tik nekariniams kroviniams.
Tačiau susitarti vien su Uzbekistanu nepakako. Sausumos kelias į Uzbekistaną driekiasi per Kazachstaną, Rusiją ir Ukrainą. Aptariamos situacijos subtilumą lemia tai, kad žlugus Sovietų Sąjungai šiame pasaulio kampe (Halfordas Mackinderis būtinai pasakytų „centre“) atsinaujino nuo XVIII a. vidurio besitęsiantis geopolitinis žaidimas: bet koks Vakarų laimėjimas Centrinėje Azijoje reiškia Rusijos įtakos silpnėjimą, ir atvirkščiai. Per šimtmečius regiono valstybės (Bucharos, Taškento, Kokando emyratai, Chivos chanatas ir kitos smulkesnės monarchijos) išmoko balansuoti tarp didžiųjų jėgų įtakų ir savo labui išnaudoti jų tarpusavio priešpriešą. Šiandien organizuojant tranzitą į Afganistaną Vakarams tenka ieškoti tokios diplomatinės formulės, kuri tenkintų Centrinę Aziją, tačiau tuo pat metu neerzintų Rusijos. Laimė, stabilios pasaulietinės valstybės Afganistane įtvirtinimas yra bendras visų Centrinės Azijos valstybių, Vakarų, Rusijos ir Kinijos interesas. Per gana trumpą laikotarpį susitarimus, leidžiančius NATO gabenti krovinius per savo teritoriją, pasirašė Ukraina, Rusija, o 2010 sausio pabaigoje ir Kazachstanas.
Žinoma, šiandien Afganistane kariauja Vakarai, o ne Rusija, todėl ji nevengia panaudoti tranzito klausimo kaip sverto įvairiuose diplomatijos frontuose ir deda visas pastangas, kad sumažintų Vakarų įtaką Centrinėje Azijoje. Rusijai pavyko pasiekti, kad Kirgizija uždarytų JAV karinę bazę Manase, kuri buvo gana svarbi Afganistano karo veiksmų aprūpinimui. Vis dėlto geopolitinis realizmas, suvokimas, kad Afganistanas yra arčiau Rusijos negu bet kuri Vakarų valstybė, lemia tai, kad Eurazijos platybės galiausiai atsivėrė Vakarų kariniam tranzitui.
Ainis Razma, VDU PMDI doktorantas
