Valdžia nutarė kuriam laikui atidėti jau priimtą nutarimą, jog nuo sekančių metų visi studentai moka už mokslą. Kas privertė valstybės vyrus pristabdyti beįsibėgėjantį vadinamosios reformos traukinį? Priežasčių gali būti kelios – nuvilniję jaunimo protestai, priešrinkiminiai sumetimai, kai kurie reformos kritikų samprotavimai apie būtinumą imtis struktūrinės aukštojo mokslo pertvarkos...
O gal imta suvokti, jog nesukūrus rimtos aukštojo mokslo pertvarkos strategijos, studentų pinigai bus paleisti vėjais – jie ne paskatins kokybinį mokymo poslinkį, o tik sustiprins esamas negatyvias tendencijas?
Aukštasis mokslas savaip prisitaikė prie finansinės bado dietos ir susikūrė savą „pinigų darymo“ sistemą – į mokamas vietas priimami beveik visi norintys. Tad esama universitetų, kuriuose vakarinukų bei neakivaizdininkų būrys gerokai didesnis už dieninukų būrį. Manau, neatsiras manančių, jog vakarinio ir neakivaizdinio mokymo kokybė yra tokia pat, kaip ir dieninio mokymo. Tad ir aukštojo mokymo kokybė ‚matuojama“ pagal daugumos vidurkį – juo daugiau mokamų nedieninių studijų, juo menkesnė mokymo ir išsimokslinimo kokybė.
„Pinigų užsidirbimo“ sistemai svarbu ne kokybė, o pinigai. Priimant visus galinčius mokėti svarbu juos ir išlaikyti – juk kiekvienas studentas yra tam tikra pinigų suma. Pašalinus studentą, netenkama galimų gauti pinigų. Siekiama studentus priimti ir išlaikyti, nepaisant jų gebėjimų studijuoti. Tad galima manyti, jog aukštojo mokslo srityje plinta diplomų pardavimo praktika, išlaikant formalią studijavimo regimybę. Juo mažiau universitetinio mokymo kokybės, juo daugiau regimybės.
Tą tikrovę vis aiškiau suvokia ir dabartiniai bei būsimi geriausių Lietuvos licėjų abiturientai – dauguma jų žada studijuoti užsienio šalių aukštosiose mokyklose, juoba kad kai kuriose Vakarų šalyse įmokos už mokslą daug mažesnės, o pragyventi padeda įvairios lengvatos bei galimybės užsidirbti. Jaunimas ėmė suvokti ir dar vieną dalyką – jų įmokos už mokslą Lietuvoje niekaip nesusijusios su mokymo kokybe, nes kokybę gali laiduoti tik struktūrinė aukštojo mokslo reforma.
Nors premjeras Gediminas Kirkilas ir kiti vyriausybės strategai nepaliovė aiškinti, esą vadinamojoje aukštojo mokslo reformoje svarbiausia ne studentų apmokestinimas, o kiti – aukštesni – dalykai bei siekiai, tačiau pastarieji taip ir neįgavo aiškios įgyvendinamos strategijos pavidalo. O studentų apmokestinimas – įgavo. Kad reformatorių mintis sukosi vien apie būsimų studentų pinigus, paliudija Rektorių konferencijos pareiškimai. Tų pareiškimų esmė paprasta – gauti daugiau pinigų, o sistemą palikti ramybėje.
Rektoriai nesiūlo jokių aukštojo mokslo sistemos, kitaip tariant, universitetų sistemos, pertvarkos gairių, nes reikėtų kritiškai įvertinti tą mokymo kokybės kelią žemyn, kurį nuėjo universitetais vienu ypu persivadinusios aukštosios mokyklos. Universitetizuojantis nebuvo svarstoma, ar esamų dėstytojų bei mokslininkų pakanka laiduoti deramai universitetinei mokymo kokybei. Nei tada, nei šiuo metu nekalbama, koks apskritai turėtų būti universitetinio mokymo kokybės „standartas“. Visiems buvo aišku, kad kai kurios aukštosios mokyklos negalės teikti visaverčio universitetinio išsilavinimo, tačiau juk universitetinį mokymą ir jo kokybę galima imituoti naujomis programomis, katedromis, kviestiniais dėstytojais ir kitais universitetiniais atributais.
Šiuo metu universitetai jau išmoko užsidirbti pinigus, tad daugumai jų nenaudingas būtų pirminis aukštojo mokslo reformos žingsnis – mokymo programų ir dėstytojų kvalifikacijos auditas, po kurio dalis tų programų nubyrėtų. O juk kai kalbama apie būtinumą išskirti du-tris universitetus ir suteikti jiems nacionalinio universiteto statusą, tai iš esmės siūloma deuniversitetizuoti kitas aukštąsias mokyklas. Anksčiau buvo universitetas ir specializuotos aukštosios mokyklos, o dabar būtų keli nacionaliniai universitetai ir būrelis paprastų universitetų. Tačiau juk antrarūšiai universitetai vis tiek vaidintų universitetus ir reikalautų universitetinio finansavimo.
Kaip Rektorių konferencija įsivaizduoja mokymo kokybės gerinimą? Labai paprastai – per studentų mokestį už mokslą, galimybę priimti visus norinčius studijuoti ir pastatų bei užimamų sklypų nuosavybės teisę. Kai tik imama kalbėti apie pastatus ir sklypus, tuoj šalia rektorių pasirodo ir jų vadinamieji socialiniai partneriai pramonininkai – Pramonininkų konfederacija palaiko tokias užmačias.
Pramonininkų ir rektorių socialine vadinama „partnerystė“ gali rutuliotis tik vienoje – pinigų darymo – srityje. Tokia Lietuvos tikrovė, kurią išraiškingai paliudija duomenys apie verslininkų investicijas į mokslo tyrimus, aukštąjį mokslą ir švietimą – beveik jokių. Neteko girdėti, kad didieji verslininkai būtų įsteigę tokio pobūdžio investicinius fondus ar sukūrę jiems reikalingų mokslinių tyrimų strategijas. Santykiuose su savo partneriais verslininkais akademinio elito būrelis atliktų tą patį vaidmenį, kurį atlieka politinis elitas – didžiojo verslo aptarnavimo ir jų interesų tenkinimo vaidmenį. Suprantama, ne be naudos sau.
Kol kas Lietuvoje verslo logika paprasta – kuo daugiau iš mokesčių mokėtojų kišenės. O partnerystė su universitetų vadovais teikia naujų galimybių „partnerystės“ būdu perimti ne tik dalį nekilnojamo turto bei sklypų, bet ir dalį biudžetinių pinigų – per įvairias bendras programas, įvairias universitetams galimas teikti gerai apmokamas „paslaugas“, pavyzdžiui, studentų praktikų, ar bendrus investicinius fondus.
Pinigų darymo logika leidžia numatyti tokį scenarijų – pripažinus universitetams pastatų ir sklypų nuosavybę, po kurio laiko valstybei jau reikėtų dalį tų gėrybių išpirkinėti iš pramonininkų ir akademinio elito būrelio. Daugybę tokios logikos apraiškų matome įvairiose gyvenimo ir verslo sritys – privatizuojama, pasidalijama, o po to vėl parduodame valstybei keleriopai brangiau. O kam būtų panaudoti universitetų valdomi sklypai, manau, aiškinti nereikia. Gavusi tokią nuosavybę ir pradėjusi derinti savo veiksmus su vadinamaisiais socialiniais partneriais universitetų vadovybė jau nebeturėtų jėgų rūpintis jokiais aukštojo mokslo kokybės reikalais – pernelyg didelis masalas ir visai kiti interesai.
