Šiai istorijai – jau per dvidešimt metų. Susijusi ji su vienu iš kiekvienos valstybės, taigi, ir Lietuvos nepriklausomybės simbolių – pašto ženklu. Tuo visiems įprastu nedideliu ženklu, esančiu ant kiekvieno voko.
Tačiau žinančių šią istoriją nedaug, o vieną iš jos dalyvių kolegos vis dar juokais vadina kontrabandininku.
Anot iš jos dalyvių – tuometės Ryšių ministerijos Pašto departamento direktoriaus Anatolijaus Mitrofanovo, netrukus tapusio „Lietuvos pašto“ generaliniu direktoriumi, ir pirmosios Vyriausybės ryšių ministro pavaduotojo Alfredo Basevičiaus bei vieno iš šios ministerijos departamentų direktoriaus pavaduotojo Petro Rutkausko, vėliau tapusio įmonės „Pašto ženklas“ vadovu, valstybė be pašto – ne valstybė, o paštas be pašto ženklo taip pat neįsivaizduojamas.
Dar daugiau. Sakoma, kad pašto ženklai – tai valstybės vizitinė kortelė, keliaujanti po visą pasaulį, ir atskleidžianti, kokie žmonės gyvena toje šalyje ir ką jie brangina, kokie įvykiai toje šalyje vyksta. Todėl netrukus po to, kai buvo atkurta nepriklausoma Lietuva, buvo išleisti ir pirmieji mūsų pašto ženklai.
Pirmuosius pašto ženklus spausdino Kaune
„Norėjome kuo greičiau atsisakyti sovietinių pašto ženklų ir bent Lietuvoje naudoti lietuviškus. Jau 1990 metų gegužės mėnesį buvo atspausdintas ir išleistas į apyvartą vokas su „Atgimimo ąžuolu“, o spalio mėnesį Kaune buvo atspausdinta vadinamoji „Angelo“ serija. Pirmieji ženkliai buvo labai paprasti, juo buvo nesunku padirbti, bet juos jau buvo galima klijuoti ant vokų ir naudoti Lietuvos teritorijoje“, – prisimena A. Basevičius. O kiek vėliau, 1991 metų sausį Lietuvoje pasirodė ir kokybiški pašto ženklai, kurie buvo atspausdinti Leipcige (Vokietija).
Atrodytų, čia jau būtų galima dėti tašką. Paprastus, net be klijų, nes Kauno spaustuvė kitaip negalėjo, pašto ženklus pakeitė kiti – perforuoti, su klijais. Bet kad naujieji pašto ženklai iš Vokietijos pasiektų Lietuvą, reikėjo pasistengti.
Pirmieji Lietuvos pašto ženklai (1990-1991 m.) (nuotr. asm. archyvo)
Pirmieji Lietuvos pašto ženklai (1990-1991 m.) (nuotr. asm. archyvo)
Pasienyje laukė desantininkų divizija
„Penkių pašto ženklų serija buvo pagaminta 1990 metais. Ir 1991 metų sausio 1-ąją mes keturiese vykome atsivežti tų pašto ženklų. Krovinys buvo didelis, du sunkvežimiai, ir kainavo tuomet apie 22 mln. markių, o dabar būtų apie 60 mln. litų. Bet kai pasiekėme Lietuvos sieną ties Lazdijais, įstrigome. Kai įvažiavome į muitinę, pamatėme, kad mūsų jau laukė divizija desantininkų. Ir net trys generolai buvo muitinėje. Jie mus iš pradžių norėjo pėstute iš muitinės išvaryti ir pasilikti visą transportą, bet mes pagrasinome, kad sukviesim spaudos konferenciją, papasakosim. O jie tuo metu irgi daug ko bijojo. Bet atėmė iš mūsų tuos pašto ženklus, surašė aktą. Aš nepasirašiau to akto. Sakiau, kai atvažiuosiu, atsiimti, aš tada suskaičiuosiu visus pašto ženklus“, – prisimena P. Rutkauskas, kuriam anuomet ir buvo patikėta organizuoti lietuviškų pašto ženklų leidybą.
„Guli tie ženklai Lazdijų muitinėje, kaip benzino „bačka“, atiduoti mums jų neatiduoda, nes neturime dokumentų, sunaikinti jų jie negali, nes prigrasinome sukelti didelį triukšmą, kadangi oficialiai deklaravome, jog įvežame pašto ženklus. Gražinti į Vokietiją irgi negalim, nes mums jų neatiduoda“, – tęsia A. Mitrofanovas.
Tada vyrai pabandė Maskvoje „susiorganizuoti“ dokumentą, kuris leistų Lietuvai turėti savo tokius ženklus. Leidybos įmonė „Počtovaja marka“ (rus., pašto ženklas) po ilgų derybų suteikė Lietuvai teisę juos turėti ir išdavė kažką panašaus į licenciją. Bet per anksti apsidžiaugėme, prisimindamas tuos laikus šypteli A. Mitrofanovas.
„Grįžtame mes su Petru (P. Rutkausku – red. past.) iš Maskvos laimingi – vežamės licenciją, o traukinys sustoja Naujoj Vilnioje. Į Vilnių įvažiuoti negalima, desantininkai ir omonininkai užėmė viską... Parsibeldėm namo, ir sakome, kad kažin, ar to leidimo mums bereikės“.
Pirmieji Lietuvos pašto ženklai (1990-1991 m.) (nuotr. asm. archyvo)
Atiduosime. Bet į Lietuvą neįvešite
Kai nekaltų Lietuvos žmonių kraują sausio 13-ąją praliejusi SSSR prievartos mašina sustojo, atgauti pašto ženklus pravertė ir vargais negalais Maskvoje gauta licencija. Tačiau kelio į Lietuvą ji neatvėrė. Teko juos, pasak vyrų, į Lietuvą vežti „kontrabandiniu keliu“.
„Ji mums padėjo įrodyti sovietų saugumo darbuotojams, kad ženklai yra mūsų. Ir jeigu jų negalima įvežti į Lietuvą, jie vis tiek turi juos mums gražinti. Nuvykome į Lazdijus, suskaičiavome visus iš sandėlio mums atiduotus ženklus. Pažadėjome jiems, kad išvešime gražintus ženklus atgal į Vokietiją, bet patys galvojome: „Ką čia Vokietija, mes įvažiuosime į Lenkiją, ir pro kitą muitinės postą grįšime atgal į Lietuvą. Taip sovietų saugumo darbuotojus ir apgausime. Ir tik pervažiavę sieną sužinojome, kad mes to negalime padaryti, nes viskas taip reglamentuota, kad per parą turime kirsti kitą sieną“, – vienas per kitą pasakoja A. Mitrofanovas ir P. Rutkauskas.
Tuomet padėjo lenkai. Suvalkų pašto viršininkas (vyrai mini Kvietkovskio pavardę – red. past.), davė jiems sandėlį, kuriame lietuviški pašto ženkliai buvo iškrauti ir palikti saugoti.
„O paprasti muitininkai užmerkė akis į tai, kad pašto ženklai neiškeliavo atgal į Vokietiją. Iš to paprasto sandėliuko mes juos vėliau po truputį imdavome ir veždavome kaip filatelinę produkciją. Praktiškai, kiekvienas patikimas žmogus, važiuodamas pro Suvalkus, paimdavo paketą ir atveždavo į Lietuvą“, - pasakoja P. Rutkauskas.
Jis nė nebando slėpti, kad ir pirmąjį kartą, kai buvo sulaikyti, ir vėliau važiuodami per buvusios SSSR sieną ir muitinę nerimaudavo.
„Važiuojant per sieną visada truputį keliai dreba, nors tu nieko neveži. Tačiau tada jautėmės visai kitaip, nes atstovavome valstybę. O jie gąsdino, kad „į Sibirą išvešim mes tave, į katorgą“. Bet buvo ir normalių „saugumiečių“, kurie mums vėliau daug padėjo, kai ženklus slapta vežėme. Gal tada man ir prilipo ta kontrabandininko pravardė“, – pasakoja P. Rutkauskas.
„Rizikos buvo. Bet per daug apie tai negalvojome. P. Rutkauskui buvo pavojingiausia, nes jis buvo įtrauktas į Kontrabandininkų sąrašą, o kiti taip švelniai praslysdavome ir parsiveždavome“, – priduria A. Basevičius.
Pirmieji Lietuvos pašto ženklai (1990-1991 m.) (nuotr. asm. archyvo)
Nė vienas pašto ženklas nedingo
Leipcige 1990 metais atspausdinti Lietuvos pašto ženklai iš sandėlio Lenkijoje į mūsų šalį keliavo įvairiais būdais. Ir jau gerokai vėliau, kai iš Suvalkų oficialiai buvo parvežti likusieji, juos suskaičiavo Valstybės kontrolė.
„Kai pagaliau galėjome juos parvežti nesislėpdami, Valstybės kontrolė nusprendė patikrinti, kiek jų yra, kiek išvogta tų pašto ženklų. Juk suma buvo didelė – 22 mln. Vokietijos markių. Patikrino, kiek Leipcigo spaustuvės pardavė mums tų ženklų, patikrino Suvalkuose, kur jie buvo saugomi, suskaičiavo, kiek mes jų paėmėme ir pervežėme. Viskas sutapo“, – tarsi apibendrindamas pirmųjų lietuviškų pašto ženklų kelionę į Lietuvą sakė A. Basevičius.
Vyrai prisiminė ir atmintin įstrigusius epizodus – kaip vienas iš aukštų Ryšių ministerijos valdininkų kažkur vidury miškų laikė automobilį, kad jis į pakalnę nenuriedėtų, kaip per blokadą patys siųsdavo į Lietuvą „labdarą“ ir kitas to meto istorijas. Apie tai skaitykite rytoj „kontrabandininkų istorijos“ tęsinyje.
Šiose nuotraukose – „kontrabandininkų istorijos“ dalyviai.
