Naujasis sporto žinių vedėjas Vilius Stalgaitis pastaruosius šešerius metus praleido Kaune, kuriame baigė studijas Vytauto Didžiojo universitete. Pasirinkęs studijuoti viešąją komunikaciją, tuomet jis įsivaizdavo savo ateitį šiek tiek kitaip.
Tačiau ši vasara jaunam vaikinui tapo lemtinga – atsikraustęs į seniai išsvajotą sostinę, šiandien jis su žiūrovais sveikinasi iš televizoriaus ekrano.
Kuo jauną krepšinio žaidėją patraukė žurnalistika, koks jausmas pirmą kartą sėdėti žinių vedėjo kėdėje ir kokie yra vaikino ateities planai – apie visą tai ir dar daugiau su juo kalbamės šiame interviu.
Viliau, į Vilnių atsikraustei tik šią vasarą. Kodėl iš pradžių pasirinkai gyventi Kaune?
Tik paskutinę sekundę nusprendžiau, kad noriu studijuoti žurnalistiką. Žinojau, kad yra žurnalistikos programa Vilniuje, bet į visą tai tuomet pasižiūrėjau gana neatidžiai, todėl galiausiai apsisprendžiau studijuoti Kaune. Dabar dėl šio sprendimo ir visai nesigailiu.
Žurnalistika tavo gyvenime atsidūrė paskutinę sekundę. Kodėl būtent ji?
Mokykloje visiškai nežinojau kuo noriu būti, ilgą laiką jaučiausi pasimetęs. Žinojau tik tai, kuo aš tikrai nebūsiu ir tai, kad niekada nereikia rinktis pagal draugus. Jie tuo metu siejo savo ateitį su sportu, tiksliaisiais mokslais – man tai netiko, ėjau pagal save, o žurnalistika ir viešieji ryšiai man visada patiko.
Tavo studijų programa – viešoji komunikacija. Nebuvo minčių dirbti kitoje barikadų pusėje ir pasirinkti viešuosius ryšius?
Įstojau į šią programą manydamas, kad siesiu savo ateitį būtent su viešaisiais ryšiais, bet antrame kurse viskas pasikeitė, mane pradėjo traukti žurnalistika.
Dar dabar prisimenu, kai universitete uždavė klausimą, kiek iš mūsų norėtų dirbti viešuosiuose ryšiuose ir kiek žiniasklaidoje: buvau vienas iš nedaugelio, kuris tuomet jau norėjo tapti žurnalistu, nors tas noras pas mane atsirado pakankamai vėlai.
Sportas tau nesvetimas ir asmeniniame gyvenime, ilgą laiką žaidei krepšinį. Ar nebuvo noro išbandyti kilti krepšinio karjeros laiptais?
Aš labai ilgai sportavau, žaidžiau moksleivių lygoje, kurioje man iš tiesų visai neblogai sekėsi. Kažkada seniai, gimnazijos laikais, buvo metas, kai krepšinis su treniruotėmis ir visomis rungtynėmis buvo didžiausia mano gyvenimo dalis. Vis tik bėgant laikui, ėmiau suprasti, kad netempiu didesnių galimybių. Mano manymu, krepšinį žaidžiantis žmogus turi siekti aukštesnio lygio, o aš suvokiau, kad man tai nepavyks.
Paskutinėse klasėse vis daugiau dėmesio ėmiau skirti mokslams, kitiems pomėgiams, o treniruotės liko įgūdžių ir formos palaikymui. Dabar krepšinį žaidžiu itin retai, bet kai pasiseka sužaisti – būna labai smagu.
Kaip ir kada pradėjai savo žurnalistinį kelią?
Kai baigiau antrą kursą, pastebėjau, kad vienas mano kurso bičiulis dirba krepšinio naujienų portale, kuriame vėliau dirbau ir aš, kiti pažįstami irgi kažkuo užsiiminėjo, o aš – niekuo. Pradėjau galvoti, kad reikia kažką daryti.
Susisiekiau su Marijampolės krepšinio klubu „Sūduva“ ir pasisiūliau nemokamai tapti jų atstovu spaudai. Dirbdamas pirmaisiais metais, susipažinau su krepšinio naujienų tinklalapio redaktoriumi ir pasisiūliau ten atlikti praktiką. Po mėnesio jie manęs paklausė, kur aš save įsivaizduoju, papasakojau, kad labai norėčiau dirbti pas juos, bet man buvo atsakyta, kad kol kas laisvų vietų nėra.
Vėliau su bičiuliu keliavome po Šiaurės Europą. Pamenu, tuomet buvome Londone. Girdžiu, kad man skambina – atmetu, po kiek laiko gaunu žinutę, kad mane kviečia dirbti į portalą. Tada man tai buvo kažkas wow, kelionė buvo jau nebesvarbi, norėjau kuo greičiau pradėti dirbti.
Ilgą laiką dirbai sporto portale, dabar esi televizijoje. Kaip čia atsiradai?
Dirbau portale, kuriame man be proto patiko, mėgau savo darbą. Tačiau vis dažniau girdėdavau iš kitų, kad reikėtų save išbandyti radijuje, televizijoje.
Vis dažniau pagalvodavau, kad norėčiau kažką daugiau daryti su medijomis, laidomis, ne tik su tekstu. Kaip tik viena kolegė parodė TV3 skelbimą, pabandžiau – pasikvietė į pokalbį ir viskas susidėliojo taip, kad dabar esu čia.
Ar skiriasi darbas televizijoje nuo darbo naujienų portale?
Labai skiriasi, iki dabar tenka mokytis daug dalykų. Esminis skirtumas yra suvokti, kad tu ruoši naujienas ne tik tikslinei auditorijai, kuri žino visas sporto pasaulio smulkmenas.
Svarbu suprasti, kad privalai sudominti labai didelę auditoriją. Vos prisijungus prie žinių komandos pradėjau mokytis, kaip dėlioti esminius dalykus ir kurti reportažus, stengiuosi juos ne tik sukurti, bet padaryti įdomius.
Kai rašai portale, žinai, kad visi supras, gali išsiplėsti, o televizijoje yra kitaip.
Pirmasis tavo debiutas TV3 žiniose įvyko gruodžio 17-tąją. Koks buvo jausmas jo metu?
Buvo reikalų ir jaudulio... (juokiasi) Kai dirbau portale, mes turėjome tiesiogines transliacijas, galvojau, kad televizijoje jos man labai padės – nė velnio. Televizija yra susijusi kitais dalykais – darbas su balsu, veidu ar sufleriu, galiausiai tai yra darbas su emocijomis, nes reikia suprasti, kad šį kartą žiūri daugiau žmonių nei esi įpratęs.
Vieni televizijoje dirbantys žmonės peržiūri savo pasirodymus ir visada analizuoja klaidas, kiti bėga į šalį, vos tik išgirdę savo balsą. O ar tu pats vėliau peržiūri žinių transliacijas?
Žinoma, aš esu labai savikritiškas. TV3 televizijoje yra labai teisinga aplinka augti ir tobulėti. Pavyzdžiui, draugai ir artimieji po pirmųjų mano žinių vedimo sakydavo, kad viskas puiku, nors pats matydavau, kad yra daug tobulintinų aspektų.
Man labai patinka, kad čia dirbantys kompetentingi ir patyrę žmonės progresą skatina adekvačia kritika, o jeigu ir pagiria, tai vyksta labai atsargiai.
Tau tik 25-eri, o jau esi žinių vedėjas. Ar nesužvaigdėjai?
Na, veikiausiai, mano aplinka bet kokiu atveju greitai nuleistų ant žemės (juokiasi).
Kalbant atvirai, žinoma, atsirado dėmesys ir internete, tai pastebiu ir „Facebook“ tinkle, nors tai šiek tiek stebina. Aš ateinu atlikti savo darbą, kiekvieną dieną tai bandau padaryti kuo geriau, ir dienos pabaigoje išeinu namo. Žinomumas nėra mano tikslų sąraše.
Esi žmogus, kuris darbui atiduoda visą save, nesvarbu, kiek laiko tam prireiks. Kokius pomėgius turi be savo darbo?
Mėgstu skaityti, domiuosi istorija, žiūriu daug filmų, ypač susijusių su I ir II Pasauliniais karais, tarpukariu Lietuvoje. Beje, visai neseniai pradėjau kolekcionuoti vinilines plokšteles. Ko gero, tai ir yra vienas didžiausių praėjusių metų mano atradimų. Juk tai taip pat pomėgis, tiesa? (juokiasi)
Iš tavo „Facebook“ paskyros galima pastebėti, kad daug laiko praleidi kelionėse. Ar tai taip pat yra tavo pomėgis?
Man labai įstrigo atmintyje suvokimas, kad keliautojas yra tas, kuris per metus užsienyje praleidžia bent trečdalį laiko. Sudėjus mano keliones, sėkmės atveju, aš keliauju daugiausiai mėnesį per metus, todėl užkietėjusiu keliautoju savęs nelaikau ir savęs taip nevadinu. Bet taip, esu žmogus, mėgstantis pakeliauti.
Viliau, o kokie yra tavo ateities tikslai?
Kažkada seniai, dar besimokant vidurinėje, pagalvojau, kad mano svajonė – tapti sporto žinių vedėju. Kaip tik neseniai tiesiog važiuodamas automobiliu prisiminiau apie šias senas savo mintis ir pagalvojau: „Na štai, dabar taip ir nutiko.“
Nėra taip, kad atsidūręs čia, tiesiog atsižymėjau savo tikslų sąraše ir tuo viskas baigiasi. Dabar mano tikslas yra būti čia ir kiekvieną dieną savo darbą atlikti kiek įmanoma geriau. Stebiu aplinką, analizuoju save. Visada matau, ką galiu padaryti geriau. Noriu šlifuoti savo poziciją. O kas bus toliau – nežinau. (šypteli)
