Anot jo, tai būtų vienas iš žingsnių, įgyvendinant struktūrinę sistemos pertvarką.
„Manau, kad kalėjimų sistema jau pribrendo vadovų rotacijai. Negali būti, kad žmogus dirba ilgą laiką toje pačioje pozicijoje, jis praranda susidomėjimą ta sistema, susigyvena su ja ir panašiai“, – interviu BNS sakė praėjusią savaitę prisiekęs ministras.
Jis taip pat teigė, kad visuomenei kitą savaitę turėtų būti pristatytas Kalėjimų departamente atliktas auditas. Ministras žada „griežtus sprendimus“ aplaidžiai savo pareigas vykdžiusių pareigūnų atžvilgiu.
E. Jankevičius sakė, kad auditai bus atliekami ir kitose kalėjimų sistemos įstaigose.
Padėtimi šioje sistemoje susirūpinta, kai pernai pavasarį tuometinė Kauno tardymo izoliatoriaus darbuotoja Rasa Kazėnienė pranešė apie pažeidimus šioje įstaigoje, o ilgainiui tai įsiūbavo patikrinimus dalyje bausmių vykdymo įstaigų ir vadovybės kaitą.
Teisingumo ministras atsargiai vertino galimybes modernizuoti įkalinimo įstaigų patalpas ir teigė norintis susikoncentruoti ties galimybe pirmiausia gerinti sistemos pareigūnų darbo sąlygas, didinti jų darbo užmokestį.
– Kai vardijote savo veiklos prioritetus, pirmiausia minėjote kalėjimų sistemą. Gal galite pasakyti, kada bus visuomenei pristatytas Kalėjimų departamento auditas?
– Jis bus, matyt, pristatytas kitos savaitės pabaigoje, nes dabar audito projektas yra pateiktas Kalėjimų departamentui. Jis, pagal įstatymą, turi penkias darbo dienas atsakyti. Taigi, viskas labai priklausys nuo to, per kiek laiko jie atsakys. Tada yra dar keletas dienų auditoriams į pastabas atsižvelgti arba neatsižvelgti, ir tada auditas bus pateiktas man. Tuomet aš jau turėsiu keletą dienų susipažinti.
– Na, nepaisant visko, matyt, jūs jau jį matėte.
– Ne. Iš tikrųjų nemačiau, nes nenoriu, kad būtų interpretuojama įvairiais faktais ir galimybe, kad informacija kur nors nuteka. Aš tikrai nemačiau, neprašiau, susipažinsiu tik tada, kai jis bus man pateiktas oficialiai. Šį bei tą abstrakčiai girdėjau, kad pažeidimų yra nemažai, bet tikrai nenoriu žaisti žmonių jausmais, nenoriu iš anksto kalbėti nežinodamas ir nematydamas tiksliai.
– Žvelgiant į pačią situaciją plačiau, kai lankėtės Pravieniškių kolonijoje minėjote, kad kalėjimų sistemos skaidrinimas pirmiausia turi vykti per įdarbinamus naujus žmones. Kiek tai galėtų būti sisteminis dalykas?
– Klausimas iš tiesų sudėtingas, bet mes pradėsime ir peržiūrėsime visą struktūrą nuo viršaus į apačią. Pirmiausia pasižiūrėsime, ar nėra per daug vadovaujančių pozicijų, koks jų santykis su paprastais darbuotojais. Taip pat manau, kad kalėjimų sistema jau pribrendo prie vadovų rotacijos. Negali būti, kad žmogus dirba ilgą laiką toje pačioje pozicijoje, jis praranda susidomėjimą ta sistema, susigyvena su ja ir panašiai.
Matydami auditą taip pat padarysime išvadas. Jeigu kai kurie žmonės aplaidžiai vykdė pareigas, bus priimami griežti sprendimai jų atžvilgiu.
– Čia irgi klausimas, nes yra susikertantys požiūriai: ar reikia dabar žvalgytis į praeitį ir ieškoti atsakingųjų, ar tiesiog eiti į priekį ir užkardyti panašius pažeidimus ateityje? Kaip darysite?
– Veiksime dviem būdais. Jeigu matysime, kad pažeidimai yra nedideli, nedidelio aplaidumo ar žioplumo pobūdžio, kalbėsimės, stengsimės, kad tos klaidos nesikartotų ateityje. Bet, aišku, jei matysime didesnius pažeidimus, tada tikrai imsimės visų įmanomų priemonių, kad sistema atsinaujintų, kad kiti žmonės, kurie yra stropūs, turi idėjų, kad jie ateitų į tą sistemą.
Subursime, nors dabar nepopuliaru taip sakyti, bet kito pavadinimo nėra – darbo grupę, kuri susidės iš įvairiausių institucijų. Peržiūrėsime visą reglamentą, visas taisykles, eliminuosime visus galimus korupcijos rizikos židinius. Aš labai noriu, kad ta sistema būtų moderni, patraukli dirbti žmonėms, kurie to nori, nes darbo sąlygos ten yra sudėtingos.
Kai pats lankiausi Pravieniškėse, ore buvo justi pyktis, įtampa. Mačiau tų žmonių žvilgsnius, kurie yra pikti, nelaimingi, tikrai atmosfera ten psichologiškai sudėtinga. Aišku, kad ne kiekvienas žmogus nori ateiti ir dirbti tokį darbą, beje, ir gana prastai apmokamą. Juk tiems žmonėms paskui reikia grįžti į šeimas, kur yra vyrai, žmonos, vaikai ir visai kitas pasaulis, jiems reikia pamiršti tas negeroves ir kalbas.
– Sieksite, kad augtų kalėjimų sistemos pareigūnų algos?
– Negaliu dabar to pažadėti, bet yra projektas Seime dėl statuto keitimo, sujungiami trys statutai į vieną. Tikimės, kad per tai galėtume tas algas šiek tiek padidinti. Vis dėlto daugiausiai kalbėčiau ne apie statutą.
Mano požiūris apie darbo užmokestį tiek ministerijoje, tiek kalėjimų sistemoje ir kitur yra toks: jeigu nėra užpildyti etatai ir jeigu žmonės dirba tą didesnį, dvigubą ar trigubą darbą, tai tuos pinigus, kurie nėra užpildyti etatais, reikia panaudoti žmonių darbo užmokesčiui per priedus ir kitas galimybes. Tai tas bus daroma ministerijoje ir visose pavaldžiose įstaigose.
– Grįžkime prie auditų. Kalbėjote apie pareigūnų atsakomybę, bet kol kas auditai atlikti tik Kalėjimų departamente ir keliose jam pavaldžiose įstaigose. Ar planuojate auditais ilgainiui apimti visą kalėjimų sistemą?
– Aš planuoju tikrai audito srityje stipriai padirbėti. Manau, kad auditų bus ir daugiau.
Matote, mūsų audito pajėgumai nėra dideli, skyriuje dirba keturi žmonės. Galimybės ribotos, bet pasidarysime naują auditų planą, jų bus daugiau. Bet tai nebūtinai bus „baudžiamieji“ auditai, jie gali būti ir „patariamieji“. Jeigu mes matysime klaidas, tai jas geranoriškai reikia taisyti.
– Kalbėdamas apie struktūrinę kalėjimų sistemos pertvarką, jūs pažymėjote, kad vienas iš siekių yra pasižiūrėti vadovaujančias pareigybes, ar jų nėra per daug, ar jos nesidubliuoja, įvesti rotaciją. Gal galite atskleisti daugiau detalių? Buvo kalba ir apie viešųjų pirkimų sistemos pertvarką...
– Jau sutvarkytas Kalėjimų departamento viešųjų pirkimų padalinys, jis yra centralizuotas, bet čia bus atskira kalba. Aš noriu pasižiūrėti tą viešųjų pirkimų komisijos sudėtį, ar tikrai nėra taip, kad ten tebesėdi tie patys senieji ir pirkimai vyksta taip, kaip vyko.
Esu girdėjęs, kad ta centralizuota komisija vėl paveda tiems patiems pavaldžių įstaigų skyriams atlikti pirkimus, tai to būti neturi. Ties šita vieta aš norėčiau ir sustoti, nes dar nėra priimti sprendimai, dabar tik yra pamąstymai ir pasiūlymai, bet pokyčių turi būti, pavyzdžiui, galbūt įtraukiant ministerijos žmones į tą komisiją.
– Dar turėčiau klausimą dėl laisvės atėmimo vietų modernizacijos. Teisingumo ministro pareigas laikinai ėjęs Eimutis Misiūnas sakė, kad Vyriausybė rengia modernizacijos planą, planuoja iškelti kalėjimus iš Vilniaus. Gal galite pasakyti daugiau?
– Kol kas nieko negalėčiau pasakyti. Apie tai reikėtų kalbėti labai atsargiai, nes Vyriausybėje mes negalime apsiriboti tik vieno ministro norais, sprendimai yra priimami kolektyviniu būdu. Vyriausybė yra įsipareigojusi dėl reformų, be to, pensijų didinimas, vaiko pinigai, medikų, mokytojų algos yra labai svarbūs dalykai ir reikalauja daug lėšų. Greitai prasidės biudžeto derybos, po tų derybų galėsime pasakyti daugiau.
– Ar bandysite „išsimušti“ modernizacijai pinigų?
– Be abejonės, bandysime, bandyti reikia. Bet aš tikrai suprantu ir kitas problemas, jų kontekstą.
Tiesą pasakius, po kelių savaičių atidarysime Pravieniškėse už Europos Sąjungos lėšas suremontuotus tris naujus korpusus. Jie yra labai modernūs, kamerinio tipo, atitinkantys visus saugumo ir žmogaus teisių reikalavimus.
Tiesiog biudžeto derybos dar nėra prasidėjusios. Matysime. Bet vienas mano kaip ministro prioritetas yra žmogiškieji ištekliai, ir aš manau, kad skatinti darbuotojus darbo užmokesčio pavidalu ir kitais dalykais yra pribrendęs reikalas. Žmones reikia motyvuoti, nes atsilikimas viešajame sektoriuje nuo privataus sektoriaus yra gana didelis, o žmonės yra puikūs, dirba gerai ir daug.
– Bet kiek yra teisinga, kad valstybei apsimoka neinvestuoti į modernizaciją, o paskui pralaimėti teismus dėl blogų įkalinimo sąlygų?
– Aišku, reikia tą daryti, bet kol kas čia daug kalbėti negaliu, nes esu aplankęs tik vieną koloniją. Ten, beje, tos sąlygos yra pakankamai geros. Skundų beveik nėra, yra tik vienas nedidelis dėl tualeto durų nuo grindų tarpo, kad jis yra per didelis. Kai nuteistasis atlieka gamtinius reikalus priklausomai nuo kojų pozicijos kitas kalinys gali matyti, ką jis ten veikia.
Be abejonės, reikia modernizuoti, bet tą reikia daryti labai apgalvotai. Aišku, norėtųsi iškelti Lukiškes iš miesto centro, tai yra praktiškai būtinybė, bet Lietuvoje šiandien yra ir kitų labai svarbių dalykų, kurie reikalauja finansinių išteklių.
– Tarp darbo prioritetų minėjote ir vartotojų teisių apsaugą. Ką konkretaus čia planuojate nuveikti?
– Dirbu ministru tik savaitę ir dar nebuvau susitikęs, nebuvau nuvažiavęs į Vartotojų teisių apsaugos tarnybą, bet kitą savaitę planuojamas susitikimas. Įvertinę visas problemas ir klausimus tikrai imsimės veiksmų.
Principas išlieka tas pats: peržiūrėsime struktūrą, labai svarbus yra greitis, kad tarnyba tinkamai ir greitai analizuotų vartotojų nusiskundimus, tinkamai reaguotų. Esu girdėjęs ir tokių dalykų, kad reakcija būna per menka arba jos apskritai nebūna. Tačiau darbo krūviai ten yra milžiniški, žmonės, matyt, nespėja. Vis dėlto Lietuvos vartotojai turi jaustis saugiai ir žinoti, kad mes juos ginsime, jeigu jie nusiperka netinkamą daiktą.
Taip pat yra problema, kad skirtingose Europos Sajungos valstybėse parduodami to paties prekės ženklo produktai būna skirtingos sudėties. Tai iš dalies irgi yra Lietuvos galvos skausmas. Taip tikrai neturi būti, mes nesame antrarūšiai ar prastesni. Esame lygiaverčiai, tokie patys žmonės, maisto produktų kokybė turi būti tokia pati. Jau ir Europos Sajungoje diskutuojama apie tai, todėl manau, kad mes čia tikrai pasistūmėsime į priekį.
– Norėjau taip pat pasiteirauti dėl Bendrojo asmens duomenų apsaugos reglamento. Lietuva nespėjo pasiruošti jo taikymui, Europos Komisija tai konstatavo, jūs tai susiejote su lėta teisingumo ministrų kaita. Bet juk buvo pavaduojantis ministras...
– Buvo didžiulė teisės aktų apimtis, daug komisijų, darbo grupių, su visais reikėjo suderinti. Be to, tas vėlavimas yra toks minimalus, kad net ir komisija sako, kad jis yra nedidelis ir įtakos neturės. Aišku, ateityje stengsimės, kad tokie dalykai nepasikartotų.
Tiesa, dar vieną įstatymą su tuo susijusį reikia priimti, ne tik Asmens duomenų apsaugos įstatymą (reglamento taikymui į nacionalinę teisę taip pat reikia perkelti Europos Sąjungos direktyvą dėl policijos duomenų apsaugos – BNS). Jis skubos tvarka bus įtrauktas į Vyriausybės posėdį, prašysime kitą savaitę, o paskui viskas vyks Seime. Per šią pavasario sesiją abu įstatymus priimsime ir būsime atlikę visus namų darbus.
– Ar spėsite pasirengti įstatymo dėl pranešėjų apsaugos įsigaliojimui kitąmet?
– Dabar Seime suburta darbo grupė, buvome susitikę, aš tikrai pasakiau, kad mums tai labai svarbu. Mes jau turime pavyzdį, kad ir dabar praktiškai įgyvendiname Pranešėjų apsaugos įstatymą su visais ateityje pasirodysiančiais lydimaisiais teisės aktais – Rasą Kazėnienę.
– Kaip valstybė šiuo metu saugo R. Kazėnienę?
– Matote, ji dirbo ministerijoje, ji turi vadovybės palaikymą ir tikrai nėra taip, kad ji palikta viena. Mes ja pasitikime, ji dirba ir toliau kovoja su korupcija.
– O jūs pats būtumėt pasielgęs taip pat jos vietoje?
– Nebuvau susidūręs su tokia situacija, man sunku komentuoti. Nebuvo man taip, kad visi aplinkui vagia, o tu matai ir nieko padaryti negali. Aš praktiškai visada dirbau vadovaujamose pozicijose, nebuvau susidūręs su tokiomis situacijomis, nes priimdavau politinius sprendimus.
– Kalbant apie teisingumo viceministrus, ar jau esate apsisprendęs dėl kandidatūrų?
– Tai du kandidatai yra, jie jau patikrinti, vakar gavome visas išvadas iš atitinkamų tarnybų. Teisingumo atašė atstovybėje Europos Sąjungoje Irma Gudžiūnaitė pradės darbą nuo birželio 1 dienos, o buvęs Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko Kęstučio Lančinsko pavaduotojas Ernestas Jurkonis pradės darbą nuo birželio 15 dienos (E. Jurkonis šiuo metu dirba aplinkos ministro patarėju – BNS).
– Bus daugiau viceministrų?
– Trečias viceministras bus. Turiu keletą pasiūlymų ir kandidatų, su kuriais yra numatyti susitikimai, bet kol kas dėl laiko stokos nesusitikau su jais, kaip ir nesusitikau kol kas nė su vienu kandidatu į patarėjus.
– Truputį prisiminkime istoriją. Dirbote vidaus reikalų viceministru prie trijų ministrų 2013–2016 metais, įskaitant ir dabartinį premjerą Saulių Skvernelį. Kodėl tada atsistatydinote?
– Į pabaigą ėjo kadencija, tuo metu aš apskritai nusprendžiau išeiti iš politikos. Man patiko labai buvęs ministras, dabartinis premjeras Saulius Skvernelis, man patiko jo ideologija, jo pasiryžimas, jo veiksmai. Jam išėjus nebemačiau savęs Vidaus reikalų ministerijoje.
– Tada jūs atsisakėte dalyvauti ir Seimo rinkimuose su socialdemokratais. Išstojote iš partijos ir apskritai atrodėte nusivylęs politika, bent viešai. Kas jus nuvylė?
– Tuo metu mane nuvylė mūsų partijos bendras požiūris į žmogų.
– O siaurąja prasme?
– Tada galbūt paskubėjau, bet tada man atrodė, kad tai teisingas kelias. Ir dabar manau, kad pasielgiau teisingai, nes esu nepartinis.
– Bet gana greitai grįžote į politiką.
– Grįžau, iš tikrųjų, premjeras pakvietė mane į savo komandą būti patarėju. Iš tikrųjų neplanavau grįžti, bet kadangi labai vertinu šitą žmogų, vertinu jo siekius ir labai tikiu šitu žmogumi, aš priėmiau sprendimą dalyvauti.
– Iš ko sulaukėte pasiūlymo tapti teisingumo ministru?
– Iš ministro pirmininko, o paskui jau ir iš deleguojančios partijos.
– Vadinasi, premjeras jus pasirinko ir tada pasakė „socdarbiečiams“, kad būsite jų deleguotu ministru?
– Manau, kad galbūt ne. Matyt, aš buvau tas žmogus, kuris tiko ir deleguojančiai partijai, ir ministrui pirmininkui.
– Kam skambinsite pirmiausia, kai reikės derinti kokį nors klausimą?
– Aš esu Vyriausybės narys, todėl tikrai skambinsiu ministrui pirmininkui.
– Kokios jūsų politinės pažiūros?
– Socialdemokratiškos. Esu labiau kairysis, bet ne kraštutinė kairė. Laikausi centro – kairės.
– Klausiu ir dėl to, kad Teisingumo ministerija kuruoja tam tikrus klausimus, susijusius su žmogaus teisėmis, kur tikriausiai yra svarbus politinis požiūris. Pavyzdžiui, kokia yra jūsų pozicija seksualinių mažumų klausimu?
– Diskusijas aš tikrai inicijuosiu. Esu pasakęs, kad mes turime inicijuoti diskusijas šiais ir panašiais klausimais, ir jeigu viena mūsų visuomenės dalis nori apie tai kalbėtis, aš kaip ministras privalau inicijuoti diskusijas. Po tų diskusijų matysime tą poreikį, aptarsime Vyriausybėje visus „už“ ir „prieš“ ir po to priimsime sprendimą.
– Bet kaip pilietis, turite požiūrį, pavyzdžiui, į homoseksualių asmenų partnerystę?
– Aš, matote, nors ir esu pilietis, bet kadangi mano žodžiai yra traktuojami kaip ministro, savo poziciją pasakysiu po diskusijų. Reikia diskutuoti, reikia kalbėtis, reikia išgirsti. Mano požiūris šiais klausimais nėra labai stipriai konservatyvus. Tai nereiškia, kad esu kategoriškai šimtu procentų „prieš“, bet tai taip pat nereiškia, kad aš esu visu šimtu procentų „už“.
– Europos Sajungos tarybos posėdžiuose teisingumo ministrai kartais diskutuoja apie nelegalų turinį ir jo šalinimą iš žiniasklaidos, ypač socialinių tinklų, pavyzdžiui, susijusį su vaikų teisių pažeidimais, terorizmu, nesantaikos kurstymu.
– Labai teisingai.
– Jūsų galva, kur yra riba tarp žodžio laisvės ir to, kad viešojoje erdvėje neturėtų būti, kas galbūt prieštarauja įstatymams?
– Ekspertinio vertinimo dabar negalėčiau pateikti, bet negali būti nusižengiama moralei. Juk galime atskirti, kur yra neetiški ir negražūs dalykai. Ta riba, aišku, tarp visuomenės apsaugos ir cenzūros yra plona, ją labai nesunku peržengti, bet aš manau, kad įmanoma rasti gebėjimą atskirti.
Jeigu tas turinys kelia grėsmę žmonių saugumui, gyvybei, jei tai smarkiai žemina jų garbę ir orumą, aš manau, kad būtų galima kažko imtis.
– Nors tai liečia ir jūsų dabartinę darbo vietą, kaip manote, ar Lietuvoje reikalinga Teisingumo ministerija?
– Aš manau, kad reikalinga. Funkcijų yra gana daug, o sujungus Teisingumo ministeriją su Vidaus reikalų ministerija, kuri ir taip yra viena didžiausių ministerijų, tikrai tas darbas jiems sunkiai sektųsi. O daugiau su kuo teisingumo ministeriją būtų galima sujungti aš nematau.
