Su kokias iššūkiais jis kasdien susiduria darbe, kokių turi tikslų ir kodėl po pirmosios transliacijos Pauliaus brolis sakė, kad ekrane žurnalisto rankos atrodė lyg priklijuotos prie stalo? Apie tai ir dar daugiau – šiame interviu.
Esi kilęs iš Skuodo. Nuo vaikystės svajojai tapti žurnalistu?
Esu kilęs iš mažo miestelio šiaurės vakarų Lietuvoje – Skuodo. Galiu prisipažinti, kad mokykloje, vyresnėse klasėse, man niekada nesisekė tikslieji mokslai, bet visada nuo mažumės patiko skaityti ir domėtis lietuvių kalba. Skaitydavau ne tik knygas. Pas mane kambaryje nuolatos gulėdavo didžiulė krūva žurnalų. Mane žavėdavo ilgi ir išsamūs tekstai, todėl greitai ir pats susikūriau didžiulę svajonę dirbti žurnale.
Visada žinojai, kad tavo stiprioji pusė bus sporto žurnalistika?
Tikrai taip. Norisi pranešti žiūrovams apie tai, ką išmanai geriausiai. Pamenu, kai buvau paauglys, būdavo leidžiamas žurnalas „Spo:)“, kurį aš nuolatos skaitydavau. Pačiu sportu susidomėjau labiau prieš penkioliką metų, kuomet vyko Pasaulio futbolo čempionatas Pietų Korėjoje ir Japonijoje. Buvau dvylikos, atsikeldavau devintą ryte, pažiūrėdavau tris rungtynes iki pat pietų ir tik tada galėdavau išeiti su draugais. Neištempdavo manęs jie tol, kol nepažiūrėdavau futbolo.
Esi užkietėjęs futbolo sirgalis jau nuo pat vaikystės. O ar kiti gali tave išvysti patį bėgiojantį aikštelėje laisvalaikiu?
Vaikystėje gimtajame Skuode visi žaidėme krepšinį arba futbolą. Buvau gana sportiškas vaikas, bet niekada nesvajojau apie sportininko karjerą. Vaikystėje sirgau astma, negalėjau pakelti didelių krūvių, o komandiniame sporte negali skirti savęs tik truputį. Ne vieną kartą esu patyręs rimtesnių traumų komandiniuose žaidimuose, todėl dabar daugiau sportuoju sau: bėgioju, važinėju dviračiais, užsiiminėju crossfitu.
Besidomintis sportu vaikinas, apsuptas kiemo draugų ir dar mėgstantis skaityti knygas. Panašu, kad veiklos mokykloje tikrai netrūko. Ar jau ten visi žinojo, kad Paulius taps žurnalistu?
Visada turėjau daug pažįstamų, bet niekada neturėjau daug draugų. Nebuvau aktyvistas, kuris nuolatos veda renginius ar metai iš metų tampa mokyklos prezidentu. Nebuvau tylenis vaikas, bet nerašiau nei į mokyklos ar miesto laikraščius. Kurdamas rašinius darydavau nemažai klaidų. Mano auklėtoja lietuvių kalbos mokytoja iš viso nustebo, kai pasakiau, kad įstojau į žurnalistiką.
Kaip atrodė tas ilgas kelias iki vedėjo kėdės, siekiant sporto žurnalistikos aukštumų?
Kadangi studijavau Vilniaus universitete žurnalistiką, kiekvieną vasarą privalėjau atlikti praktiką. Pirmieji metai visada privalo būti regioninėje spaudoje, todėl važiavau į savo gimtąjį Skuodą ir dirbau miesto laikraštyje „Mūsų žodis“. Antraisiais studijų metais ėmiau darbuotis naujienų portaluose.
Kalbėdamas apie sportą, daugiausia dėmesio skiri futbolui. O gal turi mėgstamiausią ne tik futbolo, bet ir krepšinio komandą?
Futbolas nuo pat vaikystės yra numeris vienas. Skuodas niekada neturėjo savo futbolo komandos, todėl ir pats savęs nesiejau su vienu klubu, man viskas prasidėjo nuo užsienio futbolo. Mano mėgstamiausia futbolo komanda vienareikšmiškai yra Barcelona, o krepšinyje neturiu tos vienos favoritės, nebent Lietuvos krepšinio rinktinė (juokiasi).
Esi ne iš Vilniaus ir Kauno, todėl priskirtos krepšinio komandos neturi. Tačiau ką palaikai, kai žaidžia šių dviejų miestų komandos?
Kai žaidžia tarpusavyje „Lietuvos Rytas“ ir „Žalgiris“, vis dėlto pastaraisiais metais didesnis noras atsirado palaikyti „Žalgirį“. Ne dėl to, kad jie geriau žaidžia. Galbūt pats klubas yra toks, su kuriuo norisi save sieti iš bendruomenės pusės. Jie atviresni, lengviau bendraujantys ir man esantys labiau prie širdies.
Daug laiko skiri ne tik sportui, bet ir šeimai. Papasakok plačiau apie ją.
Su žmona Laura esame kartu nuo vienuoliktos klasės. Ji verslo konsultantė, todėl jai futbolas tikrai neįdomus. Kartu su ja jau du mėnesius rūpinamės savo sūneliu Atu, todėl dabar mėgstamiausia laisvalaikio veikla – miegas. Iš tiesų laisvalaikio metu labai mėgstu skaityti knygas, ypatingai apie sportą, karą ir istoriją. Gal kiek panašu į Robertą Petrauską (juokiasi). Kai dirbi įtemptą darbą, norisi pailsėti, praleisti laiką gamtoje, pasivažinėti dviračiu ar drauge pasivaikščioti.
Vaikystėje turėjai svajonę dirbti žurnale, po studijų likai naujienų portale. Galiausiai dabar atsidūrei televizijoje. Darbas čia skiriasi?
Kai dirbau portale, jau žurnale dirbti nenorėjau. Vis dėlto tas tempas ir naujienų srautas tave užveda. Noras padaryti kažką greičiau, pirmiau ir geriau. Tačiau atėjo laikas, kai gyvenime užsinorėjau naujų pokyčių. Į konkursą ėjau nedvejodamas – aš to norėjau. Naujienų portale pradžioje pateikęs svarbiausią informaciją, gali priminti priešistorę, supažindinti su įvykiais. O televizijoje turi žmogų pagauti nuo pirmo žodžio. Nėra lengva pereiti nuo žodžio prie kalbėjimo, reikia dirbti su savimi.
Praeitą penktadienį žiūrovai pirmą kartą tave išvydo vedėjo vietoje. Pirmąja pažintimi su žinių kamera likai patenkintas?
Manau pirmasis tiesioginis eteris praėjo tikrai gerai. Žmonės, kurie geriau išmano tokius reikalus už mane, sakė, kad kaip pirmam kartui, tikrai gerai. Anksčiau portale vedžiau ne vieną konferenciją, galbūt todėl labai didelės baimės nejutau. Man daug baisiau būtų kalbėti prieš būrį žmonių nuo didžiulės scenos. Dar dabar prieš akis stovi besikeičiančios paskutinės sekundės prieš pirmąjį tiesioginį eterį. Ties trečia ir antra sekunde jaučiau didžiulį adrenaliną. Visa laimė, kad jis sukilo ne prieš visas dešimt – būtų jau tikrai per ilgai.
Kai kurie žmonės negali stebėti savęs televizorių ekrane. Esi vienas iš tokių, ar priešingai – mėgsti analizuoti savo elgesį prieš kameras?
Niekada nemėgau nei žiūrėti, nei klausyti savęs. Mano paties balsas diktofone mane net erzindavo. Tačiau dabar privalau žiūrėti į save ekrane, nes man reikia iš to mokytis. Žiūriu į kitus, po to į save ir galvoju, ką galėčiau keisti, bet ne kopijuoti. Po pirmojo eterio mano brolis klausė, kam prisitepiau klijų ant savo rankų delnų. Kaip atsisėdau padėjęs rankas, taip ir pralaikiau jas delnais į apačią visą eterį kaip priklijuotas (juokiasi).
Kokius svarbiausius savo darbus išskirtum iki šio naujojo etapo televizijoje?
Manau tai buvo 2016 metais vykusios Rio olimpinės žaidynės. Sporto žurnalistui olimpiada ir Pasaulio futbolo čempionatas yra vieni aukščiausių karjeros rezultatų. Nors man labai patinka futbolas, olimpiada buvo mano svajonė. Žinoma, labai norėčiau dirbti Pasaulio futbolo čempionate kartu su Lietuvos futbolo rinktine. Tikiuosi, kad iki mano pensijos ji ten tikrai pateks.
Atėjai čia tikrai ne tik pasirodyti ekrane. Galbūt turi išsikėlęs naujam darbui ir tvirtus tikslus?
TV3 tapo olimpinių žaidynių transliuotoja. Dirbti olimpiadoje, kai esi iš paprasto internetinio portalo – gana sudėtinga užduotis. Dirbdamas spaudoje, ne kartą pagalvojau, kaip gerai būtų šią vietą ne aprašyti, o parodyti. Tu negali išsitraukti paprasto telefono ir viską nufilmuoti, kitą dieną tektų atsisveikinti su akreditacija. Kadangi dabar esu tokioje komandoje, tikiuosi dirbti Tokijuje dar arčiau visko. Žinoma, reikia priprasti prie ekrano, tiesioginių transliacijų ir patikti žmonėms. Bet nenorėčiau, kad prie manęs prieitų gatvėje. Nežinočiau kaip reaguoti, mano tikslas nėra žinomumas.
Žinomumo nesieki. Tačiau artimą žinių vedėją tikrai turi ne kiekviena šeima?
Giminaičiams buvo tikrai daug džiaugsmo. Vyresniems žmonėms atrodo, kad televizija yra viršūnė. Mano močiutė visada klausdavo, kada mane pamatys per televizorių. Atsakydavau jai, kad tikrai niekada, nes ten nedirbu. Bet atsitiko taip, kad dabar močiutėms tai suteikia didžiausia laimę.
