Prieš kelias dienas Seimas Jūs paskyrė vadovauti Lietuvis kariuomenei. Kokią ją perimate? Ką keisite ir tobulinsite? Kokią turite viziją?
Kariuomenę perimu tikrai gerame stovyje. Kariuomenė yra transformacijoje, daug kas įgyvendinta modernizacijos prasme, yra prasidėjusi sausumos pajėgų mechanizacijos programa ir ji yra įgavusi labai rimtą pagreitį. Vizija, kuri buvo nubrėžta dar 2014-15 metais bus tęsiama.
Žinoma, teks keisti kai kuriuos sprendimus, jei dabartiniai sprendimai sunkiai eisis. Visgi kardinalių pakeitimų nebus, krypties nekeisime. Aš buvau ir šios transformacijos aktyvus dalyvis, buvau dabartinio kariuomenės vado komandoje, kai buvo vykdomos pertvarkos. Buvau ir sausumos pajėgų vadas ir dabar pagrindinis prioritetas yra sausumos pajėgos. Mes transformuojamės pagal gerai parengtą ir apgalvotą planą, nereikia nieko keisti. Žinoma, yra numatytos įvairios alternatyvos, jei kartais finansavimas bus kitoks ar įsigijimai pakryptų kitaip, tai kažkuri dalis gali keistis.
Mano vienas iš prioritetinių dalykų bus operacinio valdymo ir vadovavimo struktūrų sistemos tobulinimas ir transformacijai. Reikia gerinti priemones ir vystyti struktūrą vadavietėse, štabuose.
Kitas mano prioritetas – žmonės. Norisi pritraukti į kariuomenę motyvuotą personalą, jį parengti. Turime iššūkiu pritraukiant karininkus, manau čia teks kartu dirbti su Krašto apsaugos ministerija, nes tai KAM ir kariuomenės bendras darbas.
Ar keisis žmonės kariuomenės vadovybėje, turite numatęs ką norėtumėte pakeisti?
Neišvengiamai teks skirti į pareigas naujus karininkus. Taip jau būna, kad kariuomenės vadui išėjus į atsargą ir atėjus naujam keičiasi visa grandinė, kuri yra susijusi su kariuomenės vadu.
Kitas dalykas, pavasarį į atsargą išėjo gynybos štabo viršininkas, šiandien ten paskirtas laikinai pareigas vykdantis karininkas, reikės naujus karininkus skirti į pareigas.
Žinoma bus pasikeitimų ir dėl to, kad dalis karininkų baigia savo rotacijas, mes esame griežtai apibrėžti rotaciniu periodu, kiek mes galime tarnauti. Taigi, karininkai keistis, bet ne todėl, kad aš užimu konkrečias pareigas, bet todėl, kad tokia yra tvarka.
Įvykiai Ukrainoje ir Krymo okupacija Lietuvoje buvo priimtos itin skausmingai. Pasikeitė daugybė dalykų, bet pirmiausia – kariuomenė ir suvokimas apie grėsmes. Kas ir kaip keitėsi?
Grėsmė buvo nuolatos. Ji tikrai buvo ir tada, kai mes daugiau orientavomės į tarptautines operacijas. Klausimas ar mes ją vertinome tinkamai. 2014 metai iš esmės privertė mus imtis kitų sprendimų, dėmesys buvo nukreiptas į valstybės gynybą.
Mes turėjome reorganizuotis, didinti karių skaičių, galvoti apie naujos įrangos ir ginkluotės įsigijimą, kuri būtų tinkama gynybai. Pamatėme, kad karių ir rezervo skaičius yra nepakankamas, todėl buvo atnaujintas privalomasis šaukimas į kariuomenę ir dabar turime rezervą.
Pasakysiu tiesiai šviesiai, grėsmė yra nelabai sumažėjusi nuo 2014 metų. Tie, kurie nuolat mums grasina dabar yra įsivėlę į nelabai sėkmingus veiksmus, bet grėsmė nėra sumažėjusi. Valstybės gynybai mes turime skirti ne mažesnį dėmesį.
Po 2014 metų saugumo situacija Lietuvoje pasikeitė, skubos tvarka buvo grąžinti šauktiniai. Kaip sekėsi ši iniciatyva? Ar yra minčių apie moteris-šauktines?
2014 metais pasikeitė saugumo situacija ir reikėjo greitų sprendimų. Buvo įvairių nuomonių dėl šauktinių grąžinimo. Manau tai, kad buvo įvairių nuomonių – gerai. Visgi dauguma turėjo nuomonę, kad reikia grąžinti privalomąją karinę tarnybą. Šis spendimas tikrai pasiteisino.
Nuo 2015 metų, kai buvo atnaujintas šaukimas, turime apie 12 tūkst. parengtų rezervo karių, iš jų apie ketvirtadalis pareiškė norą prisijungti prie profesionalios karo tarnybos. Sumanymas, kaip reikia organizuoti rezervą yra vykdomas. Pakeitus teisės aktus bus apibrėžtos aktyvaus rezervo sąvokos, rezervo pašaukimą krizės atveju organizuosime labai gerai.
Mano nuomone, moterų privalomąja tvarka tikrai nereikia šaukti į kariuomenę. Yra sričių, pareigybių, kurias kariuomenėje moterys gali atlikti geriau nei vyrai. Tarkime, medicinos priežiūra, vidurinės grandies personalas. Žinoma, jei moteris nori, gali prisijungti prie savanorių pajėgų, stoti į Karo akademiją, kitaip įsijungti į kariuomenės gretas.
Privalomojoje karo tarnyboje turime merginų, kurios yra ypatingai šaunios. Jos yra tikras pavyzdys vyrams, bet jos visos yra atėjusios savo noru. Gal dėl to jos ir yra pavyzdys. Turiu ir praktinių argumentų, kodėl dabar negalėtume pradėti visuotinio moterų šaukimo į kariuomenę. Kiltų daug problemų dėl sąlygų, infrastruktūros. Moterims reikia sudaryti sąlygas tarnauti kariuomenėje.
Kasmet Lietuvoje vyksta daug pratybų. Ko ten mokotės? Kokie yra pratybų scenarijai?
Pratybos turi savo logiką. Pratybų ir kovinio rengimo tikslai ir uždaviniai kariuomenėje yra apibrėžti trijų metų perspektyvoje. Visą laiką mes žiūrime, kad štai už trijų metų privalome pasiekti tam tikrą rezultatą ir turėti kompleksines kariuomenės pratybas, kur galėtume pasitikrinti, ko išmokome.
Iki šių kompleksinių pratybų, tarkime tokių, kaip pernai, kai buvo vykdomos didžiulės pratybos „Perkūno griausmas“, turime mažesnių pratybų. Taigi, treniruojasi visi – nuo smulkiausio iki stambiausio padalinio. Pratybose paprastai žiūrime, kaip galėtume sąveikauti su savo sąjungininkais. Svarbu suderinti valdymo ir vadovavimo procedūras, taip pat mokomės tam tikrų dalykų, kuriuos gali tekti vykdyti savarankiškai.
Turime pratybų scenarijų hibridiniam, konvenciniam karui, bet jie priklauso nuo pratybų lygmens. Yra scenarijai, kurie yra neviešinami. Tai pačio aukščiausio lygmens pratybos. Jei žiūrint taktinio lygmens padalinių, vienetų taktikas ten svarbiausia yra sudaryti sąlygas, kad kareiviai ir karininkai žinotų, kokia yra aplinka.
Tai mažiausiai susieta su kokiu nors konkrečiu priešininku, žinoma, mes žiūrime ir turime galvoje, koks gali būti potencialus priešininkas, kokia jų doktrina. Bet tai mažiau scenarijaus dalis ir daugiau taktinė-techninė dalis. Scenarijai yra daugiau skirti vadams, jiems būna atskiros pratybos. Bet tai – ne paslaptis ir oponentai, ir sąjungininkai daro tą patį, technika ta pati.
Kariuomenės finansavimas visada yra aktualus klausimas. Mes pasižadėjome skirti 2 proc. nuo BVP šalies gynybai, kaip manote ar pavyks?
Mes tikimės, kad jie (2 proc.) bus. Planuojame ir teikiame pasiūlymus Krašto apsaugos ministerijai (KAM) pagal prognozes, kiek yra planuose ir kiek žada skirti. Mums biudžetas yra labai svarbus tam, kad įgyvendintume tikslus ir vizijas, kuriuos esame nusistatę.
Taip, dabar mes kalbame su KAM ministru, svarstome visokius variantus ir scenarijus. Reikia tikėtis geriausio, bet ruoštis blogiausiam.
Visgi esme ne procentai, bet kokius mes galime išvystyti pajėgumus ir kokį gynybinį potencialą galime turėti. Mums reikia konkrečių priemonių, ar tai būtų su 2 ar su 2,5 proc. bet aš aiškiai žinau, kad jei būtų mažesnis biudžetas, būtų neįgyvendinti tam tikri dalykai.
Kokią ateitį Lietuvos kariuomenei matote? Ko būtinai reikia šiuo metu? Kokie pirkimai jau yra padaryti, o apie ką dar svarstote?
Būtina toliau vystyti „Geležinio vilko“ brigados mechanizaciją ir perginklavimą. Vykdyti infrastruktūros vystymo planus ir įsigyti vidutinio nuotolio priešakines sistemas.
Tai suplanuota ir vykdoma, bet mes turime tai pabaigti. Taip pat turime įsigyti šarvuotų visureigių platformą, reikia nemažą dėmesį skirti operacinių vadaviečių steigimui, stiprinti inžinerinius pajėgumus: minavimo ir išminavimo pajėgumas.
Turime projektą įsigyti universalius sraigtasparnius, manau turime tai tęsti. Taip pat turėtume išlaikyti karinių jūrų pajėgų aprūpinimą ir užtikrinti, kad mūsų specialiųjų operacijų pajėgos galėtų veikti savarankiškai ir su sąjungininkais. Mes dar turime vykdyti visus tarptautinius įsipareigojimus, dalyvauti operacijose ir misijose.
Kaip vertinate mūsų kariuomenę? Gal yra viena jos dalis, kuria didžiuojatės labiau nei kitomis? Tarkime tenka girdėti, kad amerikiečiai itin vertina mūsų Specialiųjų operacijų pajėgas (SOP).
Man karūnos deimantas yra pati kariuomenė, išskirti kažką aukščiau nei kitą aš negaliu ir nenoriu. Neprofesionalams norisi tokio efekto, kaip mato filmuose, o profesionalai supranta, kad kariuomenėje vienas su kitu yra labai susieti.
Pagrindinis mūsų prioritetas – sausumo pajėgos, tai tie, kurie užtikrina sėkmę mūšyje, jie daro patį pagrindinį darbą. Specialiosios pajėgos turi ypatingą reikšmę užtikrinant sausumo pajėgų sėkmę. Jie atlieka specialius uždavinius, bet nėra lemiamas veiksnys.
Koks yra kariuomenės įvaizdis, kaip jis keičiasi?
Žiūrint į apklausas ir formalų vertinimą atrodytų, kad viskas yra gerai. Didžioji dalis piliečių supranta kariuomenės reikmę valstybei, ne tik žavisi, bet ir vertina kritiškai. Ačiūdie, žmonės vertina kritiškai. Manau, kad dėl įvaizdžio dar galėtume pasistengti. Visgi nereikia siekti kurti įvaizdį ir dirbtinai atrodyti gražiai.
Reikia nusipelnyti gero vardo visuomenėje, tai kasdieninis mūsų darbas ir vienas neatsakingas kario veiksmas gadina tą įvaizdį, todėl kiekvieno kario atsakomybė būti geru ir sąžiningu kariu. Įvaizdis priklauso nuo daugelio aplinkybių, nuo to, kiek kariuomenė yra reikalinga, kaip mes vertiname grėsmes, kaip visuomenė vertina grėsmes. Priklauso ir nuo visuomenės ar ji supranta grėsmes ar ne.
Nėra taip, kad nuo pat nepriklausomybės pradžios kariuomenės įvaizdis buvo geras, jis buvo banguotas. Mes daug dėmesio sulaukiame dėl savo biudžeto, turime būti atviri, parodyti, ką darome, kaip pinigus leidžiame, kad visuomenė suprastų, jei leidžiame pinigus, esame pasirengę atlikti pareigą.
Kaip atsidūrėte kariuomenėje? Koks buvo kelias iki kariuomenės vado? Kaip reagavo Jūsų šeima į naują paskyrimą?
Kariuomenėje atsidūriau paprastai. Labai domėjausi karyba, karo istorija labai domino. Pirmai progai pasitaikius pareiškiau norą stoti į šaulius, vėliau – sienos apsaugos tarnyba. Nuo to ir pradėjau, o vėliau, kai ėmė kurtis reguliarūs kariuomenės vienetai stojau į vieną iš besikuriančių batalionių, gavau būrį, kuriam vadovavau. Vėliau vadai pamatė, kad galiu vadovauti, davė tris būrius, paskui pamatė, kad tarp kuopos vadų esu ne pats prasčiausias, leido nueiti į štabą. Pasidarbavau ten, paskui pasiūlė pereiti į kitą dalinį ir ten paskyrė štabo viršininku, paskui – bataliono vadu. O šiandien nusprendė, kad galėčiau tapti kariuomenės vadu.
Pasakysiu labai sąžiningai, niekada nebuvo mano svajonė būti kariuomenės vadu. Viena iš svajonių buvo pasiekti majoro laipsnį ir išeiti į atsargą. O jau paskui gavosi, kaip gavosi.
O kaip priėmiau dabartinį sprendimą? Jei jau mane paskyrė į šias pareigas (Sausumos pajėgų vado), o tiesioginis mano vadas yra kariuomenės vadas ir kai jis su KAM ministru pasako, kad jūs galite būti vienu iš kandidatų į kariuomenės vadus. Paskui, kai pasako, kad jus teiksim, tai aš, kaip karininkas, negaliu pasakyti, kad ne. Sakau taip, jei jūs pasitikite – eisiu.
Šeima yra susitaikiusi, kad tarnybos gyvenimas niekada nesusiderino su šeimos poreikiais. Nuo 2001 metų tenka gyventi atskirai. Ir dabar šeima gyvena 100 kilometrų nuo Vilniaus.
V. Rupšys kariuomenės vado pareigas pradės eiti nuo liepos 25 dienos. Jo kandidatūrai praeitą savaitę pritarė Seimas. 52 metų V. Rupšys yra vadovavęs skirtingiems kariuomenės daliniams, dirbęs Krašto apsaugos ministerijos Personalo departamento direktoriumi. Sausumos pajėgų vadu jis paskirtas 2016 metais, po dvejų metų jam suteiktas generolo majoro laipsnis. V. Rupšys yra baigęs Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją, Baltijos gynybos koledžą Estijoje, JAV sausumos karo koledžą.
