Vadim Volovoj, Geopolitinių studijų centro ekspertas, politikos mokslų daktaras
Vadovavimą mažiausiai pasaulio valstybei perėmė naujas popiežius, pasirinkęs Pranciškaus vardą. Pasak vienos iš pranašysčių, paskutinis Vatikano vadovas bus Petras, tad kol kas katalikų pasaulis gali nusiraminti. Kita vertus, šiuolaikiniame pasaulyje Katalikų bažnyčia susiduria su daugybe iššūkių, ir naujo popiežiaus išrinkimas yra gera proga juos trumpai apžvelgti.
Pradėti galima nuo draugų ir konkurentų. Galima sakyti, kad katalikybė sustingusi, o stačiatikiai atgauna jėgą, ir islamas užvaldo vis daugiau protų. „Pussy Riot“ istorija parodė, kad didesnei daliai Rusijos, kuri šiandien yra stačiatikybės centras, gyventojų religija reiškia daug, ir jų jausmai buvo užgauti. Dar svarbiau yra tai, kad į merginų akciją griežtai sureagavo valstybė, taip parodydama, kad stačiatikybė yra reikšmingas elementas šalies valdyme. Apskritai patriarchas Kirilas šiandien panašus į savotišką religijos ministrą, kuris aktyviai veikia ne tik Rusijoje, bet ir artimajame užsienyje. Taigi stačiatikybė nuosekliai stiprėja.
Krikščionybė savo gimimo ir plėtros metais tapo savotiška protesto prieš priespaudą idėja. Dabar vargšus ir pasiklydusius vis labiau vilioja islamas. Blogiausia yra tai, kad svarbus vaidmuo šiuo atveju priklauso radikaliajam jo sparnui, kuris derina savo ideologinių nuodų skleidimą su ypač aktualia nepasiturintiems trečiojo pasaulio valstybių sluoksniams socialine parama. Ją garantuoja arabų šalių naftos doleriai, tai veda ir prie to, kad islamas per virstančius vietiniais gyventojais migrantus iš islamo šalių plinta didžiuliais tempais jau krikščioniškoje Europoje. Pasekmė – „šariato patrulis“ Londono gatvėse (radikalūs musulmonai kai kuriuose Londono kvartaluose slampinėja ir kabinėjasi prie „bedievių” praeivių su šūkiais: „Čia musulmonų zona, tuojau užkrausime jums ant sprando islamą“).
Dar vienas iššūkis – technologinė visuomenė, pamirštanti apie vertybes. Tik šiandien imi suprasti, kad Bažnyčios kova su mokslu viduramžiais turėjo gilią prasmę. Žinoma, sunku pateisinti tuometinius inkvizicijos žiaurumus ir vyskupų baimę parasti valdžią bei turtus, bet sąžiningi dvasininkai greičiausiai suvokė, kad ateityje mokslas pakeis žmonėms Kristų. Reikalą tik dar labiau komplikavo reformacija, ir šiandien Vakaruose mes turime vartotojišką atomizuotą sociumą, gyvenantį virtualiojoje erdvėje. Viskas sparčiai juda link to, kad tikėjimas ir moralė greitai taps visai nemadingi.
Tačiau būtina pažymėti, kad Bažnyčia pati stipriai prisidėjo prie savo diskreditacijos. Ne veltui žiniasklaidoje pasirodė žinių, kad popiežius Benediktas XVI nusprendė pasitraukti visai ne dėl amžiaus. Italijos dienraštis „La Repubblica“ paskelbė, kad trys įgaliotieji kardinolai pristatė jam vadinamąją „Vatileaks“, arba Vatikano paslapčių bylą, kuri apima 300 puslapių. Juose išdėstyta informacija apie Bažnyčios viduje į grupuotes susiskaidžiusius kardinolus ir teigiama, kad kai kuriuos iš jų sieja seksualinė orientacija, galinti tapti jų šantažo priežastimi. Slapti dokumentai buvo nukopijuoti ir išgabenti iš Vatikano popiežiaus patarnautojo Paolo Gabriele, kuris už tai buvo nubaustas laisvės atėmimu, tačiau vėliau Benediktas jam atleido.
Tokiame kontekste Bažnyčiai sunku pretenduoti į galutinės tiesos instancijos statusą, kai, pavyzdžiui, Prancūzija suskilo dėl vienalyčių santuokų ir jų dalyvių galimybės įsivaikinti. Atitinkamai mažiau paisoma ir Bažnyčios pozicijos dėl abortų ar kontracepcijos. Trumpai sakant, Vatikanui akivaizdžiai reikia naujo autoriteto ir naujos strategijos naujame pasaulyje. Katalikų pasaulis nori tikėti, kad popiežius Pranciškus sugebės susidoroti su šia užduotimi.
Pradžia daug žadanti. Jis pareiškė, kad pasirinko Pranciškaus vardą, nes šventasis Pranciškus Asyžietis atstovavo skurdui bei taikai, ir pridūrė: „Kaip aš norėčiau vargingos Bažnyčios vargšams.“ Taip pat paragino pažinti Bažnyčią per savo dorybes ir nuodėmes ir susitelkti į tiesą, gėrį ir grožį. Savo žodžius naujasis popiežius patvirtina asmeniniu pavyzdžiu: gyveno kukliai, pasirinko paauksuotą, o ne auksinį žiedą ir paprastus rūbus, atsisakė specialaus automobilio, mėgsta važinėti viešuoju transportu ir tiesiogiai bendrauti su žmonėmis, plauna ir bučiuoja ligoniams kojas.
Išskirtinis momentas yra tas, kad popiežius Pranciškus yra jėzuitas. Kaip pažymėjo buvęs Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto, kultūros istorikas ir filosofas V. Ališauskas: „Mano atmintis nesiekia popiežiaus jėzuito, bent jau iš tų žinomų, garsių popiežių jėzuitų neprisimenu. Buvo pranciškonų, dominikonų, kapucinų, bet jėzuito nebuvo. Jėzuitai vengia užimti aukščiausius hierarchijos postus, tai, matyt, jam pačiam buvo netikėtas įvykis.“ Kunigas R. Šalaševičius taip pat pažymėjo, kad jėzuitai, priimdami įžadus, pasižada nesiekti jokios bažnytinės karjeros. „Yra ir ketvirtasis – klusnumo popiežiui – įžadas“, – sakė R. Šalaševičius. Tačiau įdomesnis šiuo atveju yra konspirologinis aspektas.
Jėzuitų ordinas buvo įsteigtas Paryžiuje ispanų dvarininko Ignacijaus Lojolos ir visada pasižymėjo aktyvia apaštaline veikla: didelį dėmesį skyrė švietimui, kūrė kolegijas ir universitetus, išvystė plačią misijų veiklą. Tačiau jo santykiai su Šventuoju Sostu klostėsi sudėtingai: 1773 m. popiežius ordiną net uždarė, bet 1814 m. jis vėl buvo atkurtas. Yra nuomonių, kad jėzuitai ir masonai (jeigu jie apskritai yra ir svajoja apie pasaulio užvaldymą) yra tas pats, o tai reiškia – yra Vatikano priešai. Pavyzdžiui, įvairių konspiracinių teorijų žinovas, tinklaraščio „Kvantinė magija“ įkūrėjas G. Mikšiūnas pažymėjo: „Atkreipkite dėmesį, kad popiežius Pranciškus yra jėzuitas, jo pirmtakas Benediktas XVI žinomas kaip maltiečių-hospitaljerų šalininkas. Apskritai reikia paminėti, kad katalikiškieji ordinai, kuriems priklauso popiežiai, turi labai gilią praeitį ir daugiaprasmę istoriją. Su ordinų vardais yra susiję labai daug kraujo, karų, inkvizicijų ir pan. (...) Kadangi tai yra jėzuitai, masoniškos struktūros, jie turi savo simbolius, kurie perteikiami per tam tikras datas. Skaičius 13 [popiežius sostą užėmė 2013 03 13, ir jam 76 metai, t. y. 7+6=13 – straipsnio autoriaus pastaba] yra masonų simbolis, kuris tuo pačiu perduoda žinią: „Mes esame jėzuitai, mes išrinkome savo popiežių, ir niekas to nepakeis.“ Beje, žaibas [trenkė į Šv. Petro koplyčią išeinant popiežiui Benediktui XVI – straipsnio autoriaus pastaba] irgi yra masonų ženklas. Taigi, mano nuomone, popiežiaus išrinkimo procesas yra griežtai kontroliuojamas ir valdomas slaptųjų ordinų, taip pat galima žiūrėti rusų konspirologo A. Stepanenkos poziciją: http://www.tv.tainam.net/index.php?option=com_content&view=article&id=465).“ Kad ir kaip ten būtų, faktas, kad popiežius Pranciškus yra jėzuitas, vertas dėmesio ir gilesnės analizės vien iš smalsumo (beje, jis nebuvo minimas tarp pagrindinių pretendentų į Šventąjį Sostą, bet laimėjo – gal kažkas tuo pasirūpino?).
Apibendrinant galima pasakyti, kad Bažnyčios apskritai ir Katalikų bažnyčios konkrečiai istorija yra sudėtinga. Maža to, religijos vieta ir perspektyvos šiuolaikiniame pasaulyje yra miglotos. Akivaizdu, kad šiandienos pasauliui trūksta moralinio vertybinio orientyro, bet dvasininkų autoritetas (taip pat ir dėl jų pačių kaltės) yra per žemas, kad jie galėtų pretenduoti į sielų gelbėtojų vaidmenį. Iš esmės jiems patiems yra reikalingas, kaip dabar madinga sakyti, visapusiškas „perkrovimas“, ir galbūt popiežius Pranciškus bus šio ilgo kelio pradžia.
