Ar didesnės bausmės yra tinkamas būdas nusikaltimų prevencijai? Ar kalėjimuose turi būti griežtos sąlygos, ar jie veikiau turi priminti sanatoriją? Ar nusikalstamą žmogaus elgesį lemia nelemta prigimtis, ar socialinės sąlygos, į kurias jis pakliūva?
Kriminologija - žvilgsnis į nusikaltimus be emocijų
Tokie ir panašūs su nusikaltimais susiję klausimai visuomenėje diskutuojami kiekvieną dieną. Politikams tenka apsispręsti, priimti atitinkamus sprendimus. Tačiau kaip priimti optimalius sprendimus srityje, prisodrintoje emocijų? Nusikaltimai kelia emocijas ir visuomenei, ir specialistams, ir politikams. Sprendimai priimami dažniau remiantis ne objektyviais duomenimis, o visuomenės nuomonės apklausų rezultatais, kurie neretai prieštarauja moksliniam požiūriui.
Egzistuoja specialus mokslas, kriminologija, kurio tikslas – į šias problemas pažvelgti be emocijų, kad būtų priimami racionalūs sprendimai. Tai juo labiau aktualu dabartiniame pasaulyje, kuris tampa vis trapesnis - tuo pačiu vis aktualesni darosi socialinės kontrolės klausimai.
Vilniaus universiteto (VU) Sociologijos katedros prof. Aleksandras Dobryninas teigia, kad visuomenei brangiai kainuoja elementarių žinių stygius nusikaltimų kontrolės ir prevencijos srityje. Pavyzdžiui, Lietuva yra viena iš pirmaujančių ES blogąja prasme tyčinių nužudymų srityje, tačiau apie kokias nors prevencijos programas net nekalbama, nes stinga žinių arba manoma, kad problema išsispręs kaip nors savaime. Profesorius mato vienintelį būdą pakeisti tokią padėtį - turi būti parengti šios srities specialistai.
Tarpkryptinės plečiamosios kriminologijos magistrantūros studijos
Vilniaus universitete šiais metais sukurtos jungtinės tarpkryptinės plečiamosios kriminologijos magistrantūros studijos bei įkurtas Kriminologinių studijų centras. Tai atlikta 2006 – 2008 m. vykdant ES struktūrinių fondų remiamą projektą „Tarpkryptinės plečiamosios kriminologijos studijos Vilniaus universitete“. Projektas įgyvendinamas bendradarbiaujant su Teisės institutu.
VU Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros profesorius A. Dobryninas pabrėžia, kad įgyvendintas projektas atskleidė visiškai naujas akademines galimybes Lietuvoje: sukurtos jungtinės tarpkryptinės plečiamosios kriminologijos magistrantūros studijos. Šios studijos susideda iš Psichologijos ir kriminologijos, Sociologijos ir kriminologijos magistrantūros studijų programų bei vienpakopių Teisės studijų programos atšakos „Kriminologija“. Kiekvienoje iš trijų programų studijuos apie 10 studentų. Visos programos turi bendrą kriminologinį bloką ir užtikrina atitinkamą psichologijos, sociologijos ir teisės specializaciją išvardintų programų rėmuose. Programų sudėtine dalimi yra kriminologinė praktika, organizuojama Teisės institute. Planuojama, kad studentams paskaitas skaitys ne tik Lietuvos dėstytojai, bet užsienio universitetų profesoriai. Taip pat studentai galės studijuoti kriminologinės disciplinas ir užsienio universitetuose. Šiais laikais nusikaltimai nepripažįsta sienų, tad ir kriminologija negali būti „lokalinė“. Baigę studijas studentai galės dirbti kaip sociologai, kaip psichologai ar kaip teisininkai, bet kartu, pagal savo kompetenciją, jie bus ir kriminologai. Jie galės dirbti teisėsaugos institucijose, policijos analitiniuose skyriuose, Vidaus reikalų ministerijoje, taip pat bausmių atlikimo sistemoje, savivaldos institucijose, įvairiose nevyriausybinėse organizacijose. Gabiausi studentai galės tęsti studijas doktorantūroje.
Kuriant programas buvo bendradarbiaujama su užsienio partneriais - Europos nusikaltimų ir prevencijos institutu prie Jungtinių Tautų (HEUNI), Freiburgo ir Mančesterio universitetais.
Kriminalistika ar kriminologija?
Kartais net mokslininkai painioja kriminalistiką su kriminologija. Kriminalistika siejama su nusikaltimų atskleidimu, jų išaiškinimo metodais. Tuo tarpu kriminologija yra mokslas, kurio tikslas yra išsiaiškinti, kokie veiksniai skatina nusikalstamą elgesį, ir kaip būtų galima užkirsti kelią tokiems socialiniams konfliktams, kurie veda prie nusikalstamos veikos. Kriminologijos srities tyrimai darosi vis populiaresni visame pasaulyje, kartu kriminologija vis labiau tampa tarpdalykiniu dalyku.
Sparčiai plečiantis žmogaus pažinimui suiro tradicinės mokslų klasifikacijos ir perskyros. Šiuo metu plačiai kalbama apie tarpdalykiškumą, sutariama, kad toks požiūris naudingas ir atveria naujas galimybes. Moksliniuose tyrimuose tarpdalykiškumas tampa įprastu, kasdieniu reiškiniu. Tačiau šis naujas požiūris vis dar sunkiai skinasi kelią studijose. Taip yra dėl daugelio priežasčių – dėl administracinių, ekonominių, taip pat ir psichologinių problemų.
Paprastai studijų programas prižiūri atskiros katedros, fakultetai. Tad programos administravimo pasidalijimas yra nelengvas uždavinys ir reikalauja mažų mažiausiai atitinkamos teisinės bazės. Ne mažiau svarbus ir įvairių sričių specialistų gebėjimas rasti bendrą kalbą. Studentai, Vilniaus universitete baigę jungtinės tarpkryptinės plečiamosios kriminologijos magistrantūros studijas turės kur kas mažiau tokių problemų, nes jau studijų metais turės galimybę patirti, jog mokslinė tiesa nepriklauso vienai mokslininkų saujelei ir įgis kur kas platesnį akiratį.
Kriminologijos ištakos
Kriminologijai būdingas prigimtinis tarpdiscipliniškumas: šį mokslą nuo XVIII a. kūrė filosofai, matematikai, teisininkai. Pats terminas „kriminologija“ naudojamas nuo XIX a. pabaigos.
Prie kriminologijos ištakų stovėjo XVIII a. italų filosofas ir ekonomistas Cesare Beccaria, kuris savo raštuose pasmerkė kankinimus bei mirties bausmę, ir anglų juristas, filosofas Jeremy Benthamas. XIX a. prie kriminologijos raidos prisidėjo psichiatrai, matematikai, sociologai, teisininkai, analizavę nusikaltimų problemas savo mokslų požiūriu. XX a. analizuojant kriminologijos problemas JAV ir Jungtinėje Karalystėje dominuoja sociologija, o didelėje dalyje kontinentinės Europos (taip pat ir Sovietų Sąjungoje) kriminologija laikoma baudžiamosios teisės šaka. Pamažu tokį tvirtą požiūrį išklibino vis nauji tyrimai, atliekami politikos mokslų, lingvistikos, biologijos, psichologijos specialistų. Gausėjant įvairių sričių tyrimams ir kilus mokslininkų susikalbėjimo problemai, įsitvirtino tarpdisciplininis požiūris.
Sovietų Sąjungoje kriminologija buvo ideologizuota, laikoma kovos prieš „reakcingą klasę“ įrankiu. Buvo vadovaujamasi marksizmo – leninizmo metodologija. Buvo skelbiama, kad sukurta „sovietinė kriminologija“, tačiau ji neturėjo jokio išskirtinio turinio, o reiškė tik tai, kad mokslas yra kontroliuojamas komunistų partijos. Mokslininkai buvo izoliuoti nuo kitų šalių, negalėjo susipažinti su naujausiais mokslo pasiekimais, tad daug kur buvo remiamasi XIX a. pažiūromis.
Kriminologija Lietuvoje
Lietuvoje naujas požiūris į kriminologiją pradėtas puoselėti palyginus seniai, nuo praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pradžios, inicijavus prof. Jurijui Bluvšteinui. Jis suprato, kad kriminologiją nepakanka dėstyti vien baudžiamosios teisės kontekste ir inicijavo bendradarbiavimą su matematikais, filosofais, sociologais.
Atkūrus Nepriklausomybę kriminologijos mokslas Lietuvoje įgijo naują pobūdį. Prasidėjo glaudus bendradarbiavimas su Vakarų mokslininkais. Atsisakyta supratimo, kad kriminologija tėra tik baudžiamosios justicijos pagalbininkė. 1999 m. VU Filosofijos fakultete sukurtos sociologijos ir kriminologijos bei psichologijos ir kriminologijos magistrantūros. Buvo pasinaudota Kanados Toronto universiteto atitinkama patirtimi. Tačiau tuo metu idėjos iki galo nepavyko įgyvendinti dėl administracinių kliūčių.
Naujas galimybes atvėrė ES struktūrinių fondų parama. 2006 m. pradėtas rimtai įgyvendinti tarpkryptinių plečiamųjų kriminologijos studijų projektas.
Kriminologijos „bumas“
VU Bendrosios psichologijos katedros vedėjas prof. Gintautas Valickas teigia, kad tarpkryptinės studijos ypač vertingos, nes būsimiems specialistams dar studijų metais sudaro galimybę susipažinti su kitų disciplinų atstovų požiūriu. G. Valickas pažymi, kad pastaruoju metu teisininkai jaučia vis didesnį poreikį atsižvelgti į tai, kokias psichologines pasekmes turi jų sprendimai. Ar ikiteisminio tyrimo procesas psichologiškai netraumuoja jo dalyvių, taip pat ir aukos? Ar žmogus pasitiki teismu, jo sprendimais? Akivaizdu, kad psichologas, norintis prisidėti prie teisinių procedūrų tobulinimo, turi gerai jas išmanyti.
VU Sociologijos katedros lektorė dr. Laimutė Žilinskienė kalbėjo, kad katedra jau ir anksčiau rengė sociologus - kriminologus, tačiau pastebėta, jog būsimiems specialistams stinga psichologijos ir teisinių žinių. Šios žinios būtinos analizuojant, pavyzdžiui, resocializacijos, nusikaltusių asmenų įsijungimo į visuomenę, problemas. Tokio pobūdžio studijų būtinybę itin ryškiai signalizavo paaiškėjęs faktas, kad net kai kurie dirbantys ekspertai painioja kriminologijos ir kriminalistikos sąvokas.
VU Baudžiamosios teisės katedros docentė Anna Drakšienė pažymėjo, kad projektas - novatoriškas. Bene pirmą kartą tarpdalykiškumas įtvirtintas sudarius sutartį dviems VU fakultetams - Teisės ir Filosofijos. Pirmą kartą Teisės fakulteto studentai turi galimybę studijuoti tokius dalykus kaip Asocialaus elgesio psichologija, Nusikaltimų tyrimo psichologija, Paauglių ir jaunuolių psichologija, Priklausomybių psichologija, Marginalinių grupių sociologija, Socialinio tyrimo metodus kriminologijoje, Kokybinių tyrimų metodologija: biografinį metodą, Deviacijų sociologines problemas ir pan. Tokių žinių turėjimas teisininkui leidžia, giliau suvokti ir atrinkti svarbiausius orientyrus taikant teisės normas, dalyvaujant teisėkūros procese ar teikiant siūlymus nusikalstamų veikų prevencijai ir kontrolei.
Teisės instituto direktorius dr. Algimantas Čepas pažymi, kad itin svarbu, jog projekte sujungiama pedagoginė ir mokslinė tiriamoji veikla, teorija ir praktika. Tarpdisciplininis bendradarbiavimas yra būtinybė, iššūkis ir gerų rezultatų prielaida.
Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose šiuo metu stebimas kriminologijos studijų „bumas“ – paskaitos vyksta perpildytose auditorijose. Galbūt tai ir Lietuvos ateitis. Specialistai tikisi, kad Lietuvoje sukurtas kriminologijos studijų modelis bus perkeltas į kitas regiono, šalis, o gal ir dar plačiau.
Vykdant projektą parengti vadovėliai - „Socialinės deviacijų problemos“ (sudarytoja J. Aleknevičienė), A. Drakšienės, I. Michailovič „Kriminologijos žinynas", A.. Drakšienės, R.Drakšo „Nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė", V. Navicko „Graffiti kaip nelegali vizualinė raiška", D. Tureikytės „Socialinių tyrimų metodologija ir metodai kriminologijoje", K. Vanagaitės, G. Valicko „Įtariamojo veido atkūrimas ir atpažinimas".
