Frazė „Ateik, moterie!“ vis dar kelia šiurpulių nemažai daliai pagyvenusių vokiečių. Kaip rašo „The Times“, būtent šią frazę vartodavo Raudonosios armijos karininkai, siautėję Vokietijos miestuose ir prievartavę tenykštes moteris.
Apie šioms moterims padarytas neišgydomas dvasines žaizdas bus pasakojama filme „Moteris Berlyne“. Ekspertai teigia, kad filmas šalyje gali sukelti antirusiškų aistrų bangą ir išprovokuoti diskusijas apie moralės vaidmenį kare.
Filmas pastatytas remiantis žurnalistės Martos Hillers dienoraščiu, kurį ji pradėjo rašyti tamsiame rūsyje 1945 metų balandžio 20 dieną.
Per kelias kitas dienas moteris ne kartą buvo išprievartauta sovietinių Raudonosios armijos kareivių. Nuo gyvuliškai besielgiančių vadinamųjų „išvaduotojų“ nukentėjo šimtai tūkstančių Vokietijos moterų.
Rytų Vokietijoje, kuri po karo tapo ištikima Sovietų Sąjungos drauge, apie šiuos Raudonosios armijos nusikaltimus kalbėti buvo tikras tabu. Tuo tarpu Vakarų Vokietijoje skaudūs moterų išgyvenimai buvo laikomi šeimų paslaptimi.
„Vokietijos kariai, sugrįžę iš karo, nenorėjo nieko žinoti apie savo žmonų, dukrų ar net motinų pažeminimą. Buvo dviguba tyla: vyrai tylėjo apie tai, ką darė fronte, o moterys nutylėjo savo kančias“ – teigia pagrindinį vaidmenį filme atlikusi aktorė Nina Hoss.
M. Hillers, kuri, sulaukusi 90 metų, mirė 2001-aisiais, savo dienoraštį išspausdino anonimiškai, nes baiminosi neigiamos reakcijos. Dienoraštis Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje buvo išspausdintas dar šeštajame dešimtmetyje, tačiau Vokietijoje jis buvo tiesiog ignoruojamas. Vokiečiai tiesiog nenorėjo atgaivinti istorinių skaudulių.
„Aš tik po to supratau, kodėl mano motina bjaurėjosi rusų kalba, česnakais ir degtine. Tik po Vokietijos susivienijimo, kai pradėjau studijuoti pokariu įvykdytus prievartavimus, supratau, kad mano motina taip pat buvo auka“ – teigė sociologė Renate Meinhof.
„Aš kalbėjau su Raudonosios armijos išprievartautomis moterimis ir supratau, kad, gyvendamos socialistinėje Vokietijoje, jos savo emocines žaizdas turėjo laikyti užgniaužtas dešimtmečius“ – kalbėjo sociologė.
Filmas peržengia visus tabu ir atskleidžia visus Raudonosios armijos nusikaltimus. Dienoraštyje buvo rašoma, kad rusų kariai itin mėgo prievartauti stambias moteris. Raudonarmiečiai, prievartaudami vokietes, esą taip išliedavo savo įniršį už vokiečių padarytus nusikaltimus Rytų fronte. Nedaug trūko, kad filme būtų parodytos pačios baisiausios dienoraštyje aprašytos scenos.
Tačiau pabrėžiama, kad režisieriai vengia parodyti vokiečius tiesiog kaip visiškas aukas. Užkadrinis balsas atskleidžia, kad žurnalistė, prieš tapdama raudonarmiečių auka, dirbo nacistinės Vokietijos propagandos mašinos labui. Išprievartauta įsiutusio ruso, ji esą turėjo laiko apsvarstyti, kodėl Raudonosios armijos kariai yra tiek pritvinkę neapykantos. Būtent tada autorė ima gilintis ir į Adolfo Hitlerio padarytus nusikaltimus.
Pati emocionaliausia filmo vieta pasakoja apie tai, kaip pagrindinė herojė nusprendžia parsiduoti rusų kareiviui, kad išvengtų tolimesnių kitų karių vykdomų prievartavimų. Toks poelgis atspindi nemažos dalies vokiečių moterų elgesį, kai, siekdamos pamaitinti savo vaikus ir gauti būtiniausių produktų, jos mainais už materialines gėrybes galėdavo pasiūlyti tik seksą.
„Nemaža dalis moterų nusižudė, nemaža dalis apsikrėtė lytiniu keliu plintančiomis ligomis, tuo tarpu kitos pagimdė vaikus, vadinamuosius „Russenbabies“, arba pasidarė abortą“ – pasakojo sociologė R. Meinhof.
Skelbiama, kad 1945-1948 metais Vokietijoje kasmet buvo atliekama po 2 mln. abortų. 1947 metais, atsakydama į lytiniu keliu plintančių ligų epidemiją, Sovietų Sąjunga uždraudė savo kariams turėti lytinių santykių su vietiniais gyventojais.
Filmo ištraukas galite pažiūrėti čia.
