Vilniaus universiteto Santaros klinikų Vaikų ligoninės Neonatologijos centro vadovas, nusipelnęs Lietuvos gydytojas Arūnas Liubšys, sukaupęs 40 metų patirtį gydant naujagimius teigia, kad šis darbas išties nepaprastas ir pasakoja apie savo darbo užkulisius bei daugiausiai jėgų reikalaujančius iššūkius.
– Papasakokite, koks yra mediko gyvenimas?
– Žvelgiant į gyvenimą per gydytojo prizmę, manau, kad jis man labai pasisekęs ir jei reikėtų profesinį kelią rinktis iš naujo, nieko nekeisčiau. Be abejo, mano pacientai labai specifiški – naujagimiai, mūsų patys mažiausi piliečiai. Reikėjo ne vienerių metų, kad pradėčiau juos suprasti ir išmokčiau su jais bendrauti.
– Kuo išskirtinis mediko darbas dirbant su naujagimiais?
– Medikas, kuris dirba su vaikais, turi dvi pacientų kategorijas: vaikus ir jų tėvus. Su pastaraisiais kartais bendrauti net sunkiau, nei su pačiu pacientu. Be abejo, tėvai laukia savo naujagimio, tikisi stebuklo, kuris bus gražiausias ir tobuliausias, tačiau lūkesčiai ne visada išsipildo, kūdikis gimsta per anksti arba sergantis, o su tuo tėvams kartais susitaikyti labai sunku. Taip pat ir pats naujagimis nėra paprastas pacientas, kuris gali papasakoti apie savo bėdas, jį suprasti yra savotiškas menas.
Būtent čia mediko darbas neapsiriboja vien tik kaip specialisto, kartais privalai būti ir psichologu, ir psichoterapeutu, kartais net kunigu. Visgi, ne veltui sakoma, kad mokėjimas bendrauti su pacientais yra vienas svarbiausių aspektų mediko gyvenime.
Kaip dažnai paaiškėja, konfliktai kritinėse situacijose su naujagimių tėvais kyla ne dėl to, kad jie negerbia ar nevertina gydytojo. Konfliktai dažniausiai atsiranda, nes medikai nemoka bendrauti. Vis dėlto, tai nėra tik gydytojų klaida, nemokėjimas bendrauti mūsų visuomenėje yra visur.
Kita problema, kad gydytojai įsprausti į laiko rėmus. Aš su malonumu galėčiau ilgai sėdėti ir bendrauti su tėvais, detaliai viską paaiškinti apie jų kūdikį, tačiau už durų laukia visa eilė tokių pat pacientų.
– Emociniai sunkumai, kaip susitvarkote su jais?
– Be abejonės, šis darbas atima daugybę ne tik fizinių, bet dvasinių jėgų. Dažnai po darbo grįžtu labai išvargęs, tačiau net namuose visiškai atsiriboti nuo darbo tiesiog neįmanoma, nes žinai, kad ligoninėje palikai sunkiai sergantį kūdikį. Tuomet skambini vėl į darbą ir klausi apie jo būklę, ar jis dar gyvas. Taip pat net ir naktimis tenka sulaukti tėvų skambučių.
Aš visą gyvenimą dirbau naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje, kur gydomi pačios sunkiausios būklės naujagimiai. Žinau, kad mano žmonai, dukrai ir kitiems artimiesiems su manimi nelengva, kadangi neparsinešti problemų iš ligoninės negali. Negana to, šiuos rūpesčius užkrauni ir ant artimųjų pečių.
– Dirbant tokį atsakingą darbą, ar pavyksta pakankamai atrasti laiko šeimai?
– Darbas yra nenormuotas, čia nėra darbo valandų. Kažkada paskaičiavau, kiek savo sąmoningo gyvenimo praleidžiu ligoninėje ir kiek namuose. Žinot, rezultatas nustebino, net du trečdalius savo gyvenimo praleidau ligoninėje. Kažin ar lengva būtų rasti tokius namiškius, kurie tuo būtų patenkinti dėl to.
Prisimenu, mano dukra, kuri dabar taip pat medikė, dar būdama paauglė, yra pasakiusi: „Tėti, visada, kai man labiausiai reikėdavo, tavęs nebūdavo šalia. Tu visada būdavai kažkam, kažkur, dėl kažko, bet ne man“.
Šie žodžiai buvo labai skaudūs, ypač kai supranti, kad išties tai tavo pats artimiausias ir brangiausias žmogus ir dėl darbo turi aukoti santykius su juo. Visada norėjau tikėti, kad mano artimieji supras, atleis, palaikys, bet ne visada taip būdavo, nes jiems taip pat manęs trūkdavo.
– Džiugiausi momentai darbe, kokie jie?
– Kad ir kaip keistai nuskambės, mane užplūsdavo geras jausmas, kuomet mano slaugytojos mirus naujagimiui verkdavo. Yra pacientų, kurie ligoninėje guli ilgai, tada natūraliai su jais itin susidraugaujam ir jei visgi naujagimis palieka šį pasaulį, būna graudu visiems: be abejo labiausiai tėvams, tačiau ir medicinos personalui, tokiais momentais emocijų niekaip nepavyksta nuslėpti.
Mane tokios graudžios akimirkos džiugina dėl to, jog patvirtina, kad tarp medikų išlieka emocijos, žmogiškumas, užuojauta, kas mūsų darbe tiesiog būtina. Manau, jei medikas nustoja pergyventi dėl mirusio ligonio, jam laikas trauktis iš medicinos.
– Kokių reakcijų iš tėvų dažniausiai susilaukiate kritinėse situacijose?
– Tėvų reakcijų, patiriant didžiulį stresą dėl savo naujagimių, dažnai neįmanoma nuspėti. Vieni į blogas žinias reaguoja užsidarydami viduje, kiti skausmą išlieja ašaromis, pratrūksta raudoti, treti darosi agresyvūs, bandantys surasti, kas dėl to kaltas.
Bendraujant su tėvais ir gydant pacientą labai svarbus abipusis pasitikėjimas, nes jei tėvai netiki tavimi kaip gydytoju, tada santykiai pasmerkti. Tarp kolegų turime nerašytą taisyklę, kad nuo tėvų absoliučiai nieko neslepiame, net jei žinios apie vaiką labai prastos. Patirtis rodo, kad tai išties padeda sukurti tarpusavio pasitikėjimą ir net pačias blogiausias žinias tėvai tuomet priima šiek tiek lengviau, savotiškai su jomis susitaiko.
– Minėjote, kad tenka pabūti ir psichologu, tačiau galbūt ir patiems medikams prireikia šios pagalbos?
– Tikra tiesa, medikams patiems neretai reikia psichologo pagalbos. Neonatologijos centre subūrėme jaunų profesionalių specialistų komandą, į kurios sudėtį įeina ir medicinos psichologas. Jo pagalba reikalinga ne tik mūsų mažųjų pacientų tėvams, bet ja gali pasinaudoti ir medicinos personalas. Vis dėlto, mes irgi tokie patys žmonės, su savo bėdomis ir trūkumais.
– Per tiek metų darbo patirties, kokios pacientų istorijos įsimintiniausios?
– Kasmet per mano rankas pereidavo apie 300 naujagimių, tad galite paskaičiuoti, kiek jų turėjau per 40 metų. Per šį laiką nutiko daugybė įsimintinų istorijų: tiek džiaugsmingų, tiek liūdnų, kai kurie pacientai ir jų šeimos įstrigo į atmintį visam gyvenimui.
Vienos iš labiausiai įsimintinų istorijų būna tos, kada praradus naujagimį po kurio laiko tėvai sugrįžta medikų komandai padėkoti už įdėtas pastangas ir darbą bandant išgelbėti vaiką. Šios istorijos labiausiai sukrečiančios, kadangi nepaisant mažylio mirties tėvai sugrįžta išreikšti padėką. Tai pats didžiausias atlyginimas, visada sukeliantis jausmą, kad tavo atliekamas darbas yra prasmingas ir reikalingas.
– Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje, kuriam ilgus metus vadovavote, kokiais pasiekimais labiausiai didžiuojatės?
– Noriu pasidžiaugti, kad per tiek metų skyrius nesusilaukė jokių skundų. Manau, kad išmokome bendrauti su savo mažųjų pacientų tėvais, juos suprasti ir atjausti.
Mes neribojame lankymo valandų, tėvams pas savo vaikus durys visada atviros. Galvoju, kad tai viena svarbiausių mūsų žmogiškumo apraiškų. Taip pat ligoninėje yra įprasta leisti tėvams būti prie savo mirštančio kūdikio. Dažnai tokiais atvejais pagalvoju apie save, jeigu mirtų mano artimas žmogus, ar norėčiau būti su juo paskutinėmis minutėmis ir tada nebelieka jokių abejonių.
Be to, neprisimenu nei vieno atvejo, kada tėvai būtų šios galimybės atsisakę. Dažnai net leidžiame jiems rankose laikyti savo mirštantį vaiką, kad ši dora ir nekalta būtybė anapilin išeitų apsupta meilės.
