Pažymėtina, kad Maskvos ambicijos, sprendžiant iš dokumento, tampa vis didesnės. Apibendrintai galima išskirti keletą svarbių momentų.
Pirma, koncepcijoje konstatuojama, kad Vakarai silpnėja ir pasaulis vis labiau tampa policentriškas su civilizaciniu atspalviu – formuojasi trys politinės-ekonominės erdvės: euroatlantinė, eurazijinė ir Azijos bei Ramiojo vandenyno erdvė, į kurią persikelia globalus ekonominės ir politinės galios svorio centras. Tačiau Vakarai, kaip rašo Rusijos strategai, stengiasi išlaikyti savo pozicijas ir tų bandymų rezultatas – neramumai ir nenuspėjamumas pasaulyje.
Savo ruožtu Rusija stiprėja, virsta vienu iš šiuolaikinio pasaulio įtakos centrų. Todėl jai reikia „permąstyti užsienio politikos prioritetus atsižvelgiant į padidėjusią atsakomybę už tarptautinės darbotvarkės ir tarptautinės sistemos pagrindų formavimą“. Galiausiai Maskva pasisako už kolektyvinę įtakingiausių planetos valstybių lyderystę, kaip visada pripažindama svarbiausią ir koordinuojantį Jungtinių Tautų vaidmenį. Ekonominėje plotmėje Rusija nori užimti deramą vietą globalioje ūkio sistemoje, tapti pagrindiniu Europos–Azijos maršruto tranzitiniu mazgu ir apginti savo kontinentinio šelfo ribas.
Labai įdomi yra koncepcijos dalis, skirta regioniniams šalies prioritetams. Nuo pat pradžių joje dominuoja vienas žodis – NVS. Tai šiek tiek stebina, turint omenyje šios struktūros silpnumą ir Muitų sąjungos bei Eurazijos sąjungos projektų iškilimą. Tačiau vėliau viskas atsistoja į savo vietas, ir tai, kas aiškėja, verčia rimtai susimąstyti. Pasirodo, Maskva nori paversti NVS erdvę viena didele Muitų sąjunga. „Prioritetinė užduotis Rusijai yra Eurazijos ekonominės sąjungos, kuri turi ne tik maksimaliai išnaudoti abipusiškai naudingus ūkinius ryšius NVS erdvėje, bet ir tapti Sandraugos šalių susivienijimo modeliu, lemiančiu jų ateitį, formavimas.“ Na ir, žinoma, kaipgi be Ukrainos – su ja būtina plėtoti santykius kaip su „prioritetine NVS partnere, skatinti jos įsitraukimą į gilius integracinius procesus“. Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (KSSO) atitinkamai turėtų tapti kariniu šių procesų garantu. Štai taip – nei daugiau, nei mažiau. Po tokių pareiškimų turbūt niekam neliks abejonių, kad SSRS atkūrimas yra viena iš pagrindinių V. Putino svajonių ir tikslų.
Tačiau tai dar ne pabaiga. Kitas svarbus momentas laukia dalyje, skirtoje santykiams su ES. Koncepcijoje rašoma: „Pagrindinė užduotis santykiuose su Europos Sąjunga Rusijai, kaip natūraliai neatsiejamai europinės civilizacijos daliai, yra judėjimas vieningos ekonominės ir humanitarinės erdvės nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno sukūrimo link.“ Apie tai Rusijos strateginiuose dokumentuose kalbama jau gana seniai, bet šį kartą minėta tezė atrodo itin svariai. Maža to, koncepcijoje kalbama apie konkrečias Europos valstybes, kurios turėtų padėti Maskvai realizuoti savo nacionalinius interesus Europoje ir pasaulyje – tai Vokietija, Prancūzija, Italija, Nyderlandai ir – pageidautina – Didžioji Britanija.
Dėl NATO viskas tas pats: Rusija yra pasirengusi bendradarbiauti su Aljansu tiek, kiek jis bus tam pasirengęs, tai yra atsisakys plėtros planų ir naujų skiriamųjų linijų kūrimo.
JAV faktiškai yra Maskvos regioninių prioritetų pakraštyje. Su Amerika ji nori išplėsti ekonominį bendradarbiavimą ir sukurti mechanizmą, kuris leistų operatyviai ir konstruktyviai spręsti įvairius nesutarimus siekiant išsaugoti strateginį interesų balansą. Tai rodo, kad Rusija nesitiki iš Jungtinių Valstijų geranoriškumo ir konstruktyvumo, kaip ji tai supranta, todėl laukia tik aiškios pozicijos, kad žinotų, kuo atsakyti.
Įdomu, kad ne daugiau dėmesio koncepcijoje sulaukė ir Kinija. Taip, užfiksuotas bendras požiūris į pasaulio realijas ir siekis bendradarbiauti įvairiose organizacijose, tačiau ryškiai matyti, kad Pekinas Rusijos prioritetuose tėra vienas iš daugelio ir apskritai analizuojamas trikampio Rusija–Kinija–Indija kontekste.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad „Rusija ir toliau reikšmingai dalyvaus situacijos Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje stabilizavime“, kas reiškia, jog Sirijos ir Irano Maskva taip paprastai neatiduos. Taip pat ji ketina tęsti suartėjimą su tokiomis Lotynų Amerikos šalimis kaip Brazilija, Argentina, Venesuela ir Kuba, kas neišvengiamai sustiprins jos pozicijas konkurencijoje su JAV, kurioms šis regionas yra „artimasis užsienis“ ir tradicinė įtakos sfera.
Lietuvai reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad vienas iš pagrindinių Kremliaus tikslų, remiantis dokumentu, yra „visapusiškas Rusijos piliečių ir užsienyje gyvenančių tėvynainių teisių ir teisėtų interesų gynimas, [...] rusų diasporos užsienyje konsolidavimas bei rusų kalbos pozicijų pasaulyje stiprinimas“. Siekti to Maskva ruošiasi, pasitelkdama ir „minkštąją“ galią (remiantis koncepcija, tai „kompleksinis užsienio politikos uždavinių sprendimo instrumentas, kurio pagrindas yra pilietinės visuomenės galimybės, informaciniai-komunikaciniai, humanitariniai ir kiti alternatyvūs klasikinei diplomatijai metodai bei technologijos“). Latvijos ir Estijos pavyzdžiai (ką jau kalbėti apie Pietų Osetiją ir Abchaziją, kurių valstybingumą Rusija ketina toliau stiprinti) jau seniai rodo, ką tai galėtų reikšti.
Baigiant reikėtų užfiksuoti kelis esminius punktus. Pirma, Rusijos ambicijos posovietinėje erdvėje neapsiriboja dabartinėmis Muitų sąjungos sienomis – ji, pasirodo, nori išplėsti šį geopolitinį projektą NVS šalių sąskaita. Antra, „tolimajame užsienyje“ ryškiausias Maskvos prioritetas yra faktiškai geopolitinis susivienijimas su Europa, pirmiausia su Berlyno ir Paryžiaus pagalba. Trečia, greičiausiai ateityje Rusija vis stipriau gins tėvynainių interesus užsienyje, o tai gali sukelti papildomų bėdų toms valstybėms, kurios turi įsisenėjusių problemų su rusų tautine mažuma.
