Moteris pasakoja, kad nuo pat mažumės svajojo tapti gydytoja: „Su sese žaisdavome, apsimesdavome gydytojomis, seselėmis.
Na ir kažkaip mane ši profesija žavėjo, gal todėl, kad maža daug sirgdavau, daug lankydavausi pas gydytojus, gulėdavau ligoninėse. Tai manęs visai negąsdino, nes tikriausiai mano kelyje pasitaikė labai geri gydytojai.“
Šokio ritmu
Taip, kaip svajojo būti gydytoja, taip A. Paškonienė visada norėjo šokti, o į būrelius nuo pat mažumės vesdavo mama.
„Vėlgi, nuo pat mažumės mama vedžiodavo į šokių būrelius, pradėjau trepsėti liaudies šokius, paskui pradėjau eiti į pramoginių šokių būrelį. Tad galima sakyti, kad prašokau visą mokyklą, šokis visada buvo šalia.
Vėliau buvo nemaža pertrauka, pradėjau žaisti tenisą, žaidžiau virš 10 metų. Paskui, kai jau vaikai paaugo, stačia galva nėriau į sportinius šokius“, – pasakoja moteris.
Pašnekovė sako, kad niekada negalvojo susieti gyvenimą vien tik su šokiais: „Negalvojau, tai kaip ir buvo mano didelė aistra, taip ir liko pats pagrindinis hobis. Galbūt ir norėjau, kai buvau mažesnė, tačiau noras būti daktare buvo didesnis.“
Sunkus fizinis darbas
Taip pat A. Paškonienė neslepia, kad be šokio negalėtų įsivaizduoti savo gyvenimo. Ji sako, kad tai didžiausia motyvacija ir atgaiva po sunkios darbo dienos.
„Žinoma, tai yra labai sunkus fizinis darbas, sunkios treniruotės. Prieš dalyvaujant varžybose būtina pasiruošti tinkamai, yra specialios choreografijos, yra taisyklės, o treneriai reikalauja atiduoti visas jėgas.
Bet tai turbūt ir yra visa paslaptis, kodėl aš noriu šokti. Šokiai atpalaiduoja ir padeda pamiršti visus rūpesčius, darbus, sunkumus“, – apie aistrą šokiui pasakoja moteris.
A. Paškonienė juokiasi ir sako, kad į treniruotes dažniausiai labai skuba ir vėluoja: „Bet juk kai nori, laiko atrandi. Nors, pavyzdžiui, prieš varžybas tenka treniruotis kiekvieną dieną, po mažiausiai dvi valandas, neskaitant tempimo pratimų ir fizinio pasirengimo.“
Šeimos palaikymas
Pašnekovė sako, kad svarbiausia, jog jaučia didelį palaikymą iš vyro ir iš vaikų: „Dabar jau vaikai paaugę, ir jie supranta, kad esu užimta. Žinoma, negauna viso mano dėmesio, bet tiek daug jo ir nebereikia, kiek reikėjo mažiems.
Jie – gana savarankiški, labai mane palaiko, esame stiprus kumštis, komanda.“
A. Paškonienė neslepia, kad niekada nesvajojo tapti laidos vedėja, o kameros ją visuomet gąsdino.
„Tas sutikimas vesti laidą buvo labai spontaniškas. Pasitariau su šeima, su vyru ir sutikau.
Žinoma, labai bijojau, nenorėjau viešumos, bet viduje kažkas kirbėjo. Sutikau todėl, kad tai yra sveikatos laida, o viskas, kas susiję su medicina, man yra artima. Laidoje juk reikia kalbėti apie tuos dalykus, kuriuos aš išmanau, na, žinoma, ne visus, bet tai mane ir skatina tobulėti profesiškai“, – sako moteris.
