Kailinių žvėrelių šinšilų augintojai, ypač smulkiesiems ir vidutiniams Lietuvos ūkininkams, meta gelbėjimosi ratą. Pasvarstykite, gal verta pasinaudoti jų patirtimi? O jei dar ir valstybė pagelbėtų, galėtumėte nesibaiminti, kad nutrūks ekonominiai ryšiai su Rusija ir padidės konkurencija tradicinių produktų rinkoje, nes jūsų naujoji produkcija pasaulinėje rinkoje būtų labai paklausi.
Niša pasaulinėje rinkoje
Europos kailinių žvėrelių augintojų asociacijos duomenimis, Lietuva jau dabar užima net apie 1,2 proc. pasaulinės žvėrelių kailiukų rinkos. Šinšilų kailiukų eksportas – apie 86 mln. Lt. Nedaug, tačiau pagal rinkos dalį jokia kita žemės ūkio šaka negali konkuruoti. Šinšilų augintojai ir šios srities konsultantai vienu balsu sako, kad galimybės yra gerokai didesnės. Kol kas daugiausia šinšilų auginama Kauno, Utenos ir Šiaulių regionuose.
Tradicinio atsakingo gyvūnų auginimo verslo asociacijos (TAGAVA) vadovas Tomas Gailius tikino, kad kaip tik dabar, kai dėl įvairių priežasčių tradicinės ūkininkavimo šakos patiria naujų problemų Rytų rinkoje, kailių verslas gali kompensuoti gresiančius praradimus. Svarbu, kad šiuo verslu gali užsiimti ir smulkieji bei vidutiniai šeimos ūkiai.
Šiais laikais tradicinėmis šakomis užsiimantys ūkininkai žino, kad derlių – tiek grūdus, tiek pieną, tiek gyvulius – užauginti yra palyginti nesunku, reikia tik šiek tiek noro. Sunkiau derlių sėkmingai parduoti. Šinšilų augintojų rūpesčiai yra kitokie. „Norintiesiems auginti šinšilas reikia šiek tiek žinių, bet jų įgyti tikrai nesunku, o štai jų kailiukų paklausa pasaulinėje rinkoje yra gerokai didesnė nei pasiūla. Ir svarbiausia tai, kad aukcionuose ar supirkėjams Lietuvoje galite taip pat sėkmingai parduoti tiek vieną, tiek 500 ar daugiau kailiukų“, – tikino Utenos rajone šinšilas auginantis ūkininkas Alvydas Barsteiga.
Verslo konsultantas, Kauno technologijos universiteto doc. dr. Petras Oržekauskas pridūrė, kad įvertinant dabartinę nepalankią situaciją, ypač gyvulininkystės srityje, kailinių žvėrelių auginimo skatinimas galėtų būti viena iš prioritetinių ūkininkavimo krypčių. „Sėkmingai vystytis ši šaka gali remiama valstybės“, – pabrėžė P.Oržekauskas.
Kailiukų kaina
Šinšilų kailiukai parduodami Kopenhagos, Helsinkio ar kituose aukcionuose bei supirkėjams lenkams ar serbams Lietuvoje. Anot T.Gailiaus, aukcionuose verta siūlyti tik puikios kokybės kailiukus. Šinšilas auginantys lietuviai vertinami pasaulyje, nes paprastai siekia tik puikios kailiukų kokybės. Pasak A.Barsteigos, vidutinė vienos šinšilos kailiuko kaina Kopenhagos aukcione yra apie 146 Lt, jau atmetus pardavimo išlaidas. Tiesa, geriausių kailiukų kaina neretai būna ir 500 Lt.
Nuo ko priklauso kailiuko kaina?
„Daugiausia lemia genetika, nes, jei laikomasi auginimo reikalavimų, šinšilos kailiukas bus geros kokybės. Žinoma, dirbant aplaidžiai, kailiuko kokybė gali būti prasta, bet juk taip dirbti paprasčiausiai neapsimoka“, – sakė A.Barsteiga. Todėl net neverta svarstyti, kas svarbiau – kaliukų kiekis ar kokybė. „Iš šinšilų kailiukų siuvami itin prabangūs kailiniai, todėl jie turi būti tik kokybiški“, – pridūrė ūkininkas. Kitas svarbus niuansas – šinšilų kailiukų rinkoje kainų svyravimai yra gerokai mažesni nei, tarkime, audinių rinkoje.
Nuo kiek pradėti?
Utenos rajone šinšilas auginančio A.Barsteigos atvejis – išskirtinis. Jis šiuo verslu užsiėmė atsitiktinai. Tiesiog susidomėjo Kopenhagos kailių aukcionu, o po atsitiktinio pokalbio su šio verslo žinovu šinšilas Lietuvoje pradėjo auginti iš karto 8 lietuviai. Vienas iš jų buvo A.Barsteiga. Jis viename Lenkijos ūkyje nusipirko 200 šinšilų, o dabar jau augina 2 000 šinšilų.
„Kuo sudomino šis verslas? Tuo, kad šinšilas auginti nesunku. Paprastai kalbant, jas reikia tik laiku pašerti, patikrinti, kad būtų vandens, kad jos turėtų užsiėmimą, pavyzdžiui, kuo pažaisti: akmenukų, šakelių, vamzdelių“, – pasakojo A.Barsteiga. Žinoma, pirmiausia reikia įsigyti narvus. Gyvūnų teisių gynėjai reikalauja, kad šinšilos būtų auginamos erdviuose narvuose. Tačiau mokslininkų ir patirties turinčių ūkininkų nuomonė kitokia.
„Kai šinšilos atsiveda jauniklių, jie iš karto laksto, o karstydamiesi gali nukristi ir susižaloti, pavyzdžiui, susilaužyti koją. Remiantis lenkų šinšilų augintojų patirtimi, galima teigti, kad optimaliausias narvo aukštis 34–45 cm, plotis – 45, gylis – 50 cm“, – pasakojo A.Barsteiga.
Pasak T.Gailiaus, tokiomis rekomendacijomis vadovaujasi ir zoologijos sodai.
Šinšilos gyvena šeimomis, o šeimą sudaro patinas ir keturios patelės. Kiekvienai patelei reikia atskiro narvo. Narvai paprastai montuojami 4–5 aukštais. „Šinšilos aktyvesnės tamsiu paros metu, o dieną joms reikia ir šviesos. Apskritai joms reikia sukurti pakankamai geras sąlygas, ypač reikia palaikyti pastovią temperatūrą. Tik tada kailiukai bus kokybiški, – sakė T.Gailius.
Priežiūra paprasta
Patalpose, kuriose yra šinšilų gardai, turi būti palaikoma apie 20 laipsnių Celsijaus temperatūra. Pasak A.Barsteigos, temperatūra gali svyruoti nuo 16 iki 22 laipsnių šilumos. „Jei temperatūra bus žemesnė, šinšilos pradės auginti papildomą kailį, o jei temperatūra pakils aukščiau nei 26 laipsniai, šinšilą gali ištikti terminis šokas ir ji gali žūti“, – dalijosi patirtimi A.Barsteiga.
Taigi reikia įvertinti išlaidas patalpoms šildyti bei vėsinti. Galima pasimokyti iš kaimynų lenkų. Karštomis vasaros dienomis jie patalpas uždaro, dieną šinšilos miega, o naktį, kai šinšilos yra aktyvios, temperatūra lauke sumažėja, durys atidaromos. Taip sutaupoma lėšų patalpoms vėsinti.
Šinšilos nemėgsta triukšmo, nežinomų garsų. Kuo tai pavojinga?
„Kai gresia pavojus, šinšila patiria stresą ir gali prarasti dalį kailio. Todėl reikia elgtis kuo ramiau, jų negąsdinti. Štai todėl į fermą nepatartina įleisti pašalinių žmonių. Tačiau šinšilos yra smalsios, jos labai greitai pripranta prie naujų garsų“, – sakė A.Barsteiga. Veterinariniu požiūriu šinšilos yra labai sveiki žvėreliai. Asociacija tikisi pagalbos
Pasak TAGAVA vadovo T.Gailiaus, lietuviai ūkininkai laikosi ES gyvūnų gerovės reikalavimų bei geros ūkininkavimo praktikos nuostatų. O šioje srityje konkuruojančios Kinija bei Rusija šių reikalavimų nepaiso. Be to, manoma, kad kaip tik šios šalys finansuoja vadinamųjų gyvūnų mylėtojų protestus ir reikalavimus ES rinkoje griežtinti šiai verslo šakai keliamus reikalavimus.
„ES yra pagrindinė kailių produkcijos tiekėja pasaulinei rinkai, kurios apimtis – 40 mlrd. dolerių. Daugiausia kailių superka Kinija, o daugiausia pagamintų kailinių parduodama Rusijai. Taigi galime suprasti Kinijos siekius užimti kuo didesnę šių žvėrelių auginimo rinkos dalį“, – sakė P.Oržekauskas.
Taigi, regėdami gyvūnų mylėtojų protestus, matykime ir tikruosius jų rengėjus. „Protesto akcijas vykdančios gyvūnų globos organizacijos paprastai naudoja Kinijoje filmuotus siužetus. Pavyzdžiui, protestuotojai net nepasidomi specialistų nuomone dėl šinšilų laikymo narvų aukščio. Specialistai pasakys – kuo jis didesnis, tuo didesnė ir gyvūnų traumų tikimybė“, – sakė P.Oržekauskas.
Todėl galime tik pasidžiaugti, kad šį mėnesį Europos Teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba patvirtino, jog neprivalu laikytis ES reikalavimų didinti šinšilų auginimo narvus, tik rekomenduojama. Ateityje šią problemą planuojama galutinai išspręsti, kai Lietuvos sveikatos mokslų universiteto specialistai atliks specialius šinšilų auginimo sąlygų tyrimus.
Nuo auginimo reikalavimų griežtinimo pavyko apsiginti Suomijai, Lenkijai, Latvijai bei Vengrijai, o štai Italijoje, Jungtinėje Karalystėje bei Šveicarijoje dėl minėtų priežasčių šis verslas žlugo. Taigi ką pasirinks Lietuva: iš esmės naujos žemės ūkio šakos plėtrą ar jos žlugimą? Pasak TAGAVA vadovo T.Gailiaus, Seimo Kaimo reikalų komiteto nariai ir kiti Seimo nariai, padedantys spręsti kaimo bendruomenėms ir ūkininkams rūpimus klausimus, pritaria šinšilų augintojų nuogąstavimams.
