Naujasis Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas, kuris vadovauja praeitą savaitę prisaikdintai vyriausybei, susiduria su rimtais iššūkiais. Vienas iš svarbiausių – išlaikyti pasitikėjimą tų, kurie bene labiausiai prisidėjo prie jo pergalės.
Lenkijoje, skirtingai nei pastaruoju metu Lietuvoje, sprendžiamąjį balsą rinkimuose turi ne pensininkai (galiu lažytis, kad devyni iš dešimt lenkų nežino darbo ir socialinės apsaugos ministro pavardės), bet jauni, 25-30 metų žmonės, kurie iki šiol gana pasyviai dalyvavo politiniame gyvenime.
Ko jauni lenkai tikisi iš D. Tusko vyriausybės? Visuomenės nuomonių apklausa parodė, kad pirmenybė teikiama naujų darbo vietų kūrimui. Antroje vietoje atsidūrė sveikatos sistemos reforma, trečioje - mokesčių mažinimas. Tik kas vienuoliktam lenkui svarbiausia yra kova su korupcija. Tai sutampa su kai kurių apžvalgininkų nuomone, jog Lenkijoje korupcija nėra tokia didelė problema, kaip kad ją vaizdavo Jaroslavo Kaczynskio vyriausybė. Aštuoni procentai apklaustųjų norėtų, kad D. Tusko vyriausybė pirmenybę teiktų emigrantų susigrąžinimui. Manoma, užsienyje uždarbiauja nuo milijono iki dviejų milijonų lenkų.
Žmonės tikisi, jog D. Tusko programa reikš Lenkijai civilizacinį šuolį. Kad pagerės kasdienio gyvenimo kokybė: atsiras greitkeliai ir autostrados, ligoninės ir baseinai. Tai, ką žadėjo D. Tuskas savo rinkiminiame klipe, ir ką kasdien mato išvykusieji uždarbiauti į Airiją ar Londoną. Civilizacinis šuolis lenkams reikalingas ir tam, kad sustiprintų J. Kaczynskio laikais pašlijusį pasididžiavimą savo tauta ir valstybe, ypač užsienyje. Tačiau tai nereiškia, kad jauni lenkai, parodę raudoną kortelę J. Kaczynskio partijai, nusisuka nuo ideologijos. Priešingai, pasirinkę D. Tusko Pilietinę platformą, kuri rinkimų kampanijos metu deklaravo, kad neis į koaliciją su kairiaisiais, jauni žmonės rinkosi politinį centrą ir dešinę bei politikus, nesusijusius su buvusia komunistine nomenklatūra. Daugelis D. Tusko vyriausybės narių, kaip ir paties premjero, biografijose yra faktų, liudijančių apie dalyvavimą antikomunistiniame pogrindyje ir Solidarumo profsąjungose.
Nors dauguma rinkėjų nepritarė J. Kaczynskio propaguojamos IV Respublikos idėjai, nereikia tikėtis, kad iš esmės pasikeis D. Tusko vyriausybės ideologija. Neabejotina, kad nauja valdžia nesiims keisti nei nusistovėjusių gerų valstybės ir Bažnyčios santykių, nei juolab liberalizuoti griežto abortų įstatymo ar kitų nuostatų, reglamentuojančių dorovinius klausimus. Jeigu kas nors keisis šioje srityje, tai visų pirma nebus kovingos retorikos, ir kitaip bus išdėstyti akcentai - mažiau valstybės politikoje bus „Marijos radijo“ (ir kovingojo kunigo Tadeuszo Rydzyko), o labiau bus girdimas Krokuvos kardinolo Stanislawo Dziwiszo balsas.
D. Tuskas lenkams žadėjo, kad jo partijai laimėjus rinkimus šalyje bus ramiau, bus mažiau politinių ginčų. Tai pasitvirtino jau pirmosiomis po rinkimų dienomis, kai buvo formuojama Pilietinės platformos ir Lenkijos valstiečių sąjungos koalicija. Rekordiškai trumpas naujos koalicijos formavimo laikas, be viešų ginčų ir diskusijų, bei D. Tusko santūri laikysena ne itin didelę simpatiją naujai vyriausybei demonstruojančio prezidento Lecho Kaczynskio atžvilgiu liudija, kad Pilietinė platforma pasimokė iš savo pirmtako J. Kaczynskio – triumfas ir panieka pralaimėjusiems gali pelnyti simpatiją pastariesiems. D. Tuskui palankūs komentatoriai pataria atsisakyti pagundos suvedinėti sąskaitas su J. Kaczynskio vyriausybe, tačiau lieka klausimas, ar premjerui pavyks suvaldyti savo politinę stovyklą?
Žymiai sunkiau bus įgyvendinti rinkimų kampanijos metu mestą šūkį dėl Lenkijos ekonominio stebuklo. Daug priklausys nuo to, kaip šalis įsisavins ES fondus ir teikiamą paramą. Didžiulis iššūkis naujai vyriausybei – Europos futbolo čempionatas (2012 metais), kurį Lenkija organizuoja kartu su Ukraina. Praėjus pusmečiui nuo tos dienos, kai buvo paskelbta, kad Varšuva ir Kijevas bus čempionato šeimininkais, nė iš vietos nepajudėjo darbai nei statant stadionus, nei tiesiant greitkelius. Beje, Europos futbolo čempionatas neigiamai atsilieps ir Lietuvai, kadangi iki 2012 metų visos pajėgos bus kreipiamos į kelių ir komunikacijos trasų modernizavimą tarp Ukrainos, Lenkijos ir Vakarų Europos.
Silpnąja D. Tusko vyriausybės vieta laikoma tai, jog sveikatos, teisingumo ir švietimo ministerijos patikėtos ne politikams, bet nepartiniams specialistams: gydytojai, advokatui ir mokytojai. Manoma, kad neturintys politinio užnugario ministrai gali būti nepajėgūs įvykdyti esminių pertvarkų šiose ministerijose, juolab, kad pasibaigus kadencijai, turės grįžti į savo profesinę aplinką.
Revoliucijos nebus ir užsienio politikoje. Be abejo, D. Tuskas stengsis pagerinti santykius su Berlynu ir Maskva bei pagerinti Lenkijos įvaizdį ES, bet ne lenkų ir Lenkijos interesų sąskaita. Neturi pagrindo politinių oponentų iš Teisės ir teisingumo stovyklos pasigirstantys nuogąstavimai, esą D. Tuskas nepakankamai gerai gins Lenkijos interesus Europos Sąjungoje. Čia verta priminti, kad Pilietinė platforma visuomet akcentavo, jog santykiuose su ES svarbiausias yra Lenkijos valstybės interesas, o vienas iš Pilietinės platformos ideologų – Janas Maria Rokita - yra nukalęs garsų šūkį „Nica arba mirtis“.
Ne mažiau pragmatizmo Pilietinė platforma parodė ir santykiuose su Jungtinėmis Valstijomis. J. Kaczynskio vyriausybės gynybos ministras Radoslawas Sikorskis (perėjęs į D. Tusko stovyklą, dabar paskirtas užsienio reikalų ministru) sugebėjo būti kietas ir Briuselio, ir Vašingtono atžvilgiu.
Taip pat Lietuvoje tikimasi, kad Lenkijos vyriausybė, vadovaujama D. Tusko, bus labiau sukalbama, kad iš vietos pajudės bendri energetikos ir kiti projektai. Šioje vietoje norėčiau pritarti politologui Kęstučiui Girniui, kuris pastebėjo, jog Lenkija turi savų interesų Lietuvoje, kurie ne visada derinasi su Lietuvos, ir jų be abejo, jų neatsisakys.
Priminsiu dviejų metų senumo epizodą, susijusį su Lietuva, kai tuomet opozicinė Pilietinė platforma išvertė iš posto Kazimierzo Marcinkiewicziaus vyriausybės Iždo ministrą Andrzejų Mikoszą, apkaltindama jį privačių ir viešųjų interesų supainiojimu. Mat ankščiau A. Mikoszas dirbo Lietuvos įmonės „Sanitas“ konsultantu. Dabartinis vidaus reikalų ministras Grzegorzas Schetyna , komentuodamas tuometinius „Sanito“ ketinimus įsigyti lenkų įmonę „Jelfa“ svarstė, kas stovi už lietuvių firmos. Jam antrino Piliečių platformos pirmininkas D. Tuskas , pareiškęs, kad šis sandoris būtų panašus į pelės ketinimus praryti dramblį, nes esą, lietuvių įmonė yra daugelį kartų mažesnė už lenkų įmonę.
