Norėdami sužinoti, kaip atsiranda ir rutuliojasi kalbos, mokslininkai dažniausiai tyrinėja praeitį. Bruno Galantucci iš Jeilio universiteto nusprendė patyrinėti kalbos atsiradimą mokslininkų laboratorijose. Jei nepažįstami žmonės turi atlikti bendrą užduotį nevartodami įprastos kalbos, jie sukuria savo bendravimo kalbą.
Poros vienas kito nemačiusių tiriamųjų žaidė kompiuterinį žaidimą, kurio tikslas – susitikti virtualioje erdvėje pastatytame vieno aukšto pastate. Paprasčiausiame žaidimo variante patalpoje buvo keturi kambariai, išdėstyti kvadratu ir sujungti koridoriais. Ant kiekvieno kambario grindų nupiešti skirtingi simboliai – apskritimas, šešiakampis ar gėlė.
Prieš prasidedant žaidimui, nepažįstami, nematantys ir negirdintys vienas kito tiriamieji galėjo trumpai patyrinėti, kaip atrodo kambariai. Kartais labai gerą orientaciją erdvėje turintys žmonės greitai pastebi esminius kambarių skirtumus, bet dauguma asmenų šioje stadijoje dar nesusigaudo. Tiriamieji žino, kad kitame kambaryje yra dar vienas žmogus ir kad jiedu turi susitikti, bet kiekvienas gali matyti tik tą kambarį, kuriame pats yra. Eksperimento dalyviai gali susirašinėti ant ekrane nuolat slenkančios juostos tik savo išgalvotais simboliais, nenaudodami žodžių, skaičių ir universalių ženklų. Juosta slenka žemyn pakankamai greitai, kad rašyti neįmanoma, galima tik ką nors piešti.
Pirmiausia dr. Galantucci tyrė per kiek laiko atsiranda patikima bendravimo simbolių sistema. Devynios iš dešimties tyrime dalyvavusių porų savo kalbą susikūrė per tris valandas. Žmonės susitarė, naudodami tris arba keturis simbolius. Taikant sudėtingesnį žaidimo variantą, viena pora susikūrė 16 simbolių per šešias valandas. Visos kalbos buvo skirtingos. Mokslininkai spėjo, kad svarbiausias orientyras dalyviams bus piešiniai ant kambarių grindų. Bet tik kelios poros susitarė, naudodamos šį orientyrą. Kiti numeravo kambarius brūkšnelių skaičiumi ir piešė savo judėjimo kryptį – pagal laikrodžio rodyklę arba prieš. Buvo ir tokių, kurie ekrane žymėjo kambarių padėtį erdvėje.
Kai kurie tiriamieji rasdavo vienas kitą per kelias minutes, kiti žaisdavo kelias valandas, buvo ir tokių, kurie iš viso nesusitiko. Turėdami galvoje, kad eksperimente dalyvavo vieno geriausių pasaulyje - Jeilio universiteto studentai, galime teigti, kad tikrai nelengva sukurti efektyvaus bendravimo kalbą. Porų sėkmę lėmė tinkama taktika – kuo greičiau tiriamieji priima vienas kito siūlomus simbolius, tuo lengviau jie randa vienas kitą.
Jei vienas siūlo savo ženklus, o kitas jų neperima ir piešia savus, tai pora klaidžioja ilgai. Imitacija – vienas svarbiausių kalbos kūrimo veiksnių. Įdomu, kad vėliau kalbantis su tiriamaisiais paaiškėjo, jog tie patys ženklai poros dalyviams reiškia skirtingus dalykus, kiekvieno susikurta sistema padėjo siekti bendro tikslo. Kitaip tariant, norint susikalbėti, nebūtina keistis smulkia informacija, pakanka esminių dalykų. Dr. Galantucci planuoja kartoti eksperimentą su didesnėmis grupėmis tiriamųjų ir su daugiau kambarių.
Pagal užsienio spaudą parengė Gintaras Aleknonis
www.lrt.lt
