Iki šiol Stounhendžo akmeninių luitų ratas daugelio buvo vadinamas senovine observatorija, meldimosi ir gydymo vieta. Nuo šiol galbūt keisis toks požiūris, nes jį tyrinėję britų mokslininkai teigia, jog jis tikriausiai įkurtas kaip kapinynas.
Žinių agentūra AP praneša, kad britų tyrinėtojai linkę pasiūlyti naują Stounhendžo (Stonehenge) kilmės versiją. Jų manymu, šis istorinis paminklas galėjęs atsirasti čia ėmus laidoti svarbių to meto (3000 metų prieš Kristų) žmonių šeimų palaikus.
Šeštadienį, t. y. kovo 9 d. paskelbtame pranešime teigiama, kad nauji šioje vietoje atkastų degintų žmonių palaikų tyrimai rodo, jog čia maždaug 500 metų anksčiau nei atsirado Stounhendžo akmenų ratas stovėjo daug platesnis kitas akmenų ratas. Tai buvo kapinynas, kuriame buvo laidojami kai kurių to meto bendruomenėje, matyt, svarbių giminių žmonės.
„Palaidoti žmonės buvo vyrai, moterys ir vaikai – tikriausiai kelių šeimų nariai, – teigė tyrimams vadovavęs Londono universiteto koledžo (University College London, UCL) profesorius Mike‘as Parkeris Pearsonas. – Pirmiausia mes pamanėme, jog tai galėjo būti ta vieta, kurioje galbūt buvo laidojamos karalių dinastijos, tačiau vėliau labiau tikėtina pasirodė ta versija, jog čia galbūt buvo kažkokios bendruomenės narių, turėjusių kitokios struktūros galias, laidojimo vieta.“
Pasak Parkerio Pearsono, archeologai ištyrė 63 kremuotų žmonių kaulus ir nustatė, kad jie turėję būti palaidoti šioje vietoje prieš maždaug 3000 metų prieš Kristų. Daugelio kremuotų kūnų laidojimo vieta iš pradžių buvo pažymėta vario sulfatu (angl. bluestone). Tas apskritimo formos maždaug 100 metrų skersmens aptvaras galbūt galėjo būti kapinynu dar kokiems dviems šimtams daugiau žmonių.
Tyrimų grupė, į kurios sudėtį įėjo daugiau nei dešimties Britanijos universitetų mokslininkai, pasiūlė keletą versijų dėl antrojo Stounhendžo įkūrimo tikslų.
Apie paties Stounhendžo įkūrimo tikslus iki šiol vyravo keletas teorijų: pirma, neva tai buvusi druidų apeigų atlikimo vieta, antra, jog čia stovėjusi astronomijos observatorija, dar kita – kad čia buvusi gydymo vieta, kurią įsteigė pirmieji Britų salose įsikūrę ir su gyvulių bandomis klajoję gyventojai.
Parkerio Pearsono nuomone, paskutinieji tyrimai rodo, jog Stounhendžą labiau vertėtų traktuoti kaip šventyklą, o ne kaip kažkokį visos Britanijos žmonėms suvienyti skirtą statybinį projektą.
Netoli šio istorinio paminklo rastos neolito laikų stovyklavietės archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad į šią vietovę žiemos ir vasaros saulėgrįžų metu kartu su savo šeimomis ir gyvulių bandomis suplaukdavo būriai žmonių net iš labai tolimų salos kampelių, tokių kaip Škotija, ir čia rengdavo didžiules šventes ir ritualines apeigas.
Mokslininkai ištyrė Stounhendžo „statybininkų stovykla“ pramintoje vietoje rastus kiaulių ir galvijų dantis ir nustatė, kad šie gyvūnai dažniausiai buvo skerdžiami praėjus maždaug devyniems ar penkiolikai mėnesių po jų pavasarinio gimimo. Labiausia tikėtina, jog jie buvo valgomi per patį vidurvasarį ir viduržiemį rengiamas šventes.
„Neatrodo, kad šie stovyklautojai čia būtų gyvenę visą laiką. Šitai galime tvirtinti remdamiesi tuo, kokiu metų laiku jie skerdė savo kiaules – skerstuvės vykdavo būtent saulėgrįžų metu“, – aiškino Parkeris Pearsonas.
Mokslininkai mano, kad Stounhendžo statytojai čia rinkdavosi sezoniškai ir kad tai truko gana neilgai – maždaug kokį gerą dešimtmetį. Paminklo statybos darbai nutrūko maždaug tuo laikotarpiu, kai iš Europos kontinento į Britų salas plūstelėjo vadinamieji „Bykerio žmonės“ (angl. Beaker people), kurie tokią pravardę gavo dėl savosios originalumu pasižyminčios keramikos dirbinių.
