Iki visaverčio, visiškai suderinto karinio aljanso, aišku, dar toli, ir galima drąsiai atmesti Wei Fenghe pareiškimus kaip pompastišką retoriką. Tačiau tai būtų klaida, nes Wei atspindėjo savo žodžiuose pragaištingą šių laikų pasaulinę politiką – stiprėjantį tarp skirtingų geopolitinių Amerikos priešininkų suartėjimą.
Tas suartėjimas, aišku, prasidėjo ne dabar. Užribyje likusios valstybės ir tuo pačiu – JAV priešininkės, tokios kaip Šiaurės Korėja, Sirija ir Iranas, daugelį metų bendradarbiauja įvairiose srityse – nuo prekybos ginklais iki branduolinio ginklo platinimo. Naujove čia galima laikyti tai, kad šiandien auga bendradarbiavimas tarp didžiųjų valstybių-JAV oponenčių – tuo pačiu auga ir grėsmė JAV vadovaujamai pasaulinei santvarkai.
Rusija ir Kinija
Abiem šios šalims aktyvavus savo veiksmus, bandant atstatyti savo geopolitinę įtaką, jos pradeda veikti drauge keliomis jų interesus tenkinančiomis kryptimis. Po įvykdytos Krymo aneksijos 2014-aisiais Kinija suteikė Rusijai diplomatinę „priedangą“ Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, nepaisant to, kad Pekinas tradiciškai atsisako palaikyti „separatistinius“ judėjimus, baiminantis paskatinti separatistines pajėgas Taivane.
Maskva ir Pekinas taip pat bendradarbiauja blokuojant prieš B. Assado režimo veiklą Sirijoje nukreiptą JT politiką, ir priešinasi papildomų JAV kariuomenės dalinių ir bazių dislokavimui Korėjos pusiasalyje. Tuo pačiu jie užsitikrina vis glaudesnius santykius tokiose sferose, kaip prekyba ginklais, energetinis bendradarbiavimas ir karinių technologijų vystymas.
Geriausias to pavyzdys yra tai, kad abi šalys sudalyvavo bendruose kariniuose jūrų mokymuose Baltijos ir Pietų Kinijos jūrose, o taip pat Japonijos jūroje, kur įtampa tarp Kinijos ir Rusijos iš vienos pusės, ir Vašingtono, iš kitos, juntama itin stipriai. Iš esmės Maskvos ir Pekino bendradarbiavimą galima vadinti veikiančiu geriausiai per visą laikotarpį nuo susiskaldymo Mao ir Chruščiovo laikais prieš pusę amžiaus.
Iranas
Ir tai nėra vienintelė JAV priešininkų pora, kurie šiuo metu bendradarbiauja tarpusavyje. Taip jau sutapo, kad Rusija ir Iranas, anksčiau buvę geopolitiniais priešininkais, šiandien veikia tandemu, siekdami susilpninti JAV įtaką Artimuosiuose Rytuose.
Siekdami išlaikyti Sirijos prezidentą Basharą Assadą valdžioje ir tuo pačiu išsaugoti savo įtaką regione, Teheranas ir Maskva faktiškai sukūrė karinį aljansą. Rusai tiekia aviaciją, o iraniečiai (ar jų statytiniai – ginkluoti savanorių būriai, kuriuos Iranas kontroliuoja), suteikia smogiamuosius būrius. Bendradarbiavimas tarp Rusijos ir Irano oficialiųjų asmenų sustiprėjo ne tik mūšio laukiuose, tačiau ir aukščiausiame valdžios lygyje. Pagal turimus duomenis, 2017-ųjų pabaigoje iraniečių lyderis Ali Khamenei pareiškė Vladimirui Putinui: „Mūsų bendradarbiavimas gali nulemti Amerikos izoliavimą“. Praėjusį mėnesį „Bloomberg“ šaltiniai pranešė, kad Irano turima priešlėktuvinės gynybos sistema „S-300“, kurią jie gavo iš Rusijos, jau ginkluotėje ir yra „kovinėje parengtyje“, o Teheranas užsitikrino sau tai, ką amerikiečių žvalgyba vadina „sustiprintu naujos kartos karinės technikos potencialu“.
Ateityje galimi konfliktai
Šios sąjungos dar labiau svarbios tuo, kad JAV priešininkai nėra aiškūs partneriai. Rusija ir Kinija ir toliau konkuruoja dėl įtakos Centrinėje Azijoje ir kituose regionuose; netrukus Kinijos augimas ir galia gali tapti tokia pat grėsme ir Rusijai – valstybei, su kuria ji turi didelę sausumos sieną – kokia ji yra ir visoms likusioms šalims.
Maža to, galima laukti ir neišvengiamos įtampos santykiuose tarp Irano, besiveržiančio tapti dominuojančia valstybe Artimuosiuose Rytuose, ir Rusija, kuri vis aktyviau demonstruoja savo jėgą šiame regione.
Nepaisant to, kad šių valstybių tarpusavio santykiai, rodos, yra užprogramuoti konfliktui, šalys vis dažniau suranda atvejų, kuomet bendradarbiavimas atitinka jų interesus.
Artimiausioje ateityje JAV išliks revizionistinių valstybių priešininke
Taip vyksta dėl dviejų priežasčių – geopolitinės ir ideologinės. Geopolitinė priežastis yra ta, kad Iraną, Rusiją ir Kiniją vienija tai, jog jos visos bando susilpninti (kiekviena savaip ir dėl savų motyvų) tarptautinę tvarką, kuri yra paremta JAV, jos sąjungininkių ir partnerių dominavimu. Žinant, kad priešprieša su galingiausia valstybe ir jos milžiniška strategine koalicija sukelia tam tikrų pavojų ir sunkumų, jos, akivaizdu, veržiasi bendradarbiauti su valstybėmis, kurios dalijasi priešiškumu JAV sistemai ir gali padėti tą sistemą palaipsniui sugriauti.
Visiškai tikėtina, kad ilgalaikėje perspektyvoje Rusijai bus daugiau priežasčių baimintis augančios, agresyvėjančios Kinijos, o ne demokratinės, silpstančios Europos. Tačiau artimiausioje ateityje revizionistinės galios valstybės turės vieną bendrą strateginį priešininką.
Ideologinė priežastis yra ta, kad šios šalys turi bendrą siekį neliberaliam valdymui pakankamai liberaliame laikmetyje. Reikia pripažinti, kad kuomet ideologinis konfliktas tarp Vašingtono ir Maskvos įgavo globalius mastus, mes negrįžome į 1950-uosius. Marksizmas-leninizmas daugiau nėra Maskvos ir Pekino santykių pagrindas, kaip buvo Stalino ir Mao laikais. Tačiau Rusija, Kinija ir Iranas yra autoritariniai režimai, kurie mano, kad jie kovoja už įtaką ir net išgyvenimą pasaulyje, kuriame galingiausia valstybė – demokratinė valstybė, ir demokratinės vertybės išlieka pagrindinėmis. Tokiu būdu, strateginis ir ideologinis pasipriešinimas neatsiejamai susiję tarpusavyje.
Prognozės JAV – bus sunku
JAV visų šių reiškinių pasekmės nėra ypač malonios. Rusijos ir Irano bendradarbiavimas Sirijoje sukūrė milžinišką poveikį tiek kovos lauke, tiek ir bendroje regiono politikoje, pakeitus karo, kuris, jau rodėsi, „susiklostė nekaip Assadui“, ir tuo pačiu sugriovus JAV planus. Šalys-stebėtojos regione – nuo Libijos iki Persijos įlankos šalių – aišku, pažymi, kad Iranas ir Rusija, matyt, paėmė viršų prieš Vašingtoną šiame konflikte, kuris regione turi lemiamą įtaką.
Tiksliai taip pat, jeigu artimiausiu metu Rusijos-Kinijos bendradarbiavimas vystysis toliau, tai „laikyti gynybą“ prieš kiekvieną iš šių dviejų šalių bus gerokai sudėtingiau. Jeigu santykiai su kitomis dvejomis galios valstybėmis prastesni, negu santykiai tarp jų pačių, tai niekada neatneša ypatingos geopolitinės naudos. Ir, deja, išspręsti šią dilemą nėra paprasta.
Gali pasirodyti akivaizdu, kad Vašingtonui derėtų paprasčiausiai pabandyti išskirti savo priešininkus – tai yra laiko patikrintas diplomatinis manevras, kurio dėka Richardas Nixonas ir Henry Kissingeris pelnytai susilaukė pripažinimo 1970-ųjų pradžioje. Galimai, 2017-aisiais D. Trumpo administracija svarstė, kaip išskirti Iraną ir Rusiją Artimuosiuose Rytuose. Tarptautinių santykių ekspertai, tokie kaip Johnas Mearsheimeris, siūlė Vašingtonui taikytis su Maskva, kad susivienyti prieš Pekiną. Tačiau šioms valstybėms žiūrint į Ameriką gerokai priešiškiau, negu viena į kitą, dabar tokios galimybės yra artimos nuliui.
Teoriškai įmanoma, kad JAV gali pabandyti sudaryti „amžiaus sandorį“ su Rusija – sutikti dėl Rusijos viešpatystės Ukrainoje, iš Baltijos šalių atimti NATO apsaugą, leisti Rusija plėsti įtaką posovietinėje erdvėje ir Rytų Europoje, o taip pat pripažins Maskvą kaip pagrindinį geopolitinį žaidėją Artimuosiuose Rytuose. Ir visa tai – viliantis, kad Rusijos valdžią tai paskatins atsisakyti priešiškos politikos Vakarų atžvilgiu ir susikoncentruoti ties Kinijos keliama grėsme ilgalaikėje perspektyvoje. Tiesa, tokio sandorio kaina būtų tokia milžiniška, o nauda tokia abejotina, kad praktiškai ji, tikėtina, yra pasmerkta žlugti.
Taip pat visai įmanoma, kad netrukus atsiras daugiau galimybių supriešinti tarpusavyje JAV priešininkus. Tačiau šiuo metu Amerika turi dar neregėtą užduotį – išsaugoti ir atstatyti tarptautinę sistemą, kuriai iššūkį meta išsyk keliuose frontuose – įskaitant ir priešininkus, kurie vis aktyviau veikia drauge.
