Ketvirtos kartos „Volkswagen Golf“ yra bene geidžiamiausias dažno lietuvio automobilis. „Volkswagen“ automobiliai mūsų šalyje itin vertinami, o pareigą nusipirkti dyzelinį „Golf“ jaučia vos ne kiekvienas jaunuolis, tiesa, golfais žavisi ne vien jauni vairuotojai. Tačiau ar ši meilė nėra akla? Taip, tai klasės standartas, tačiau kaip eilinis hečbekas jis yra gana brangus. Ar vertas „ketvirtukas“ savo pinigų?
Nuo konvejerio ketvirtos kartos „VW Golf“ riedėti pradėjo 1997 metais. Sunkokas, ir vėl ūgtelėjęs, jau ne vijurkas kaip anksčiau. Kam jo reikia? Tačiau kaip ir pirmtakai, ketvirtosios kartos „Golf“ sugebėjo tapti vienu iš perkamiausių automobilių Europoje. Jis buvo surenkamas net keliose šalyse: Vokietijoje, Belgijoje, Slovakijoje, Meksikoje, Brazilijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje. Šis modelis tarp plebėjiškų „Volkswagen“ simbolizavo visą kokybės ir vartotojų poreikių šuolį – „Golf“ pasižymėjo neblogos kokybės salono detalėmis, 12 metų garantija nuo rūdžių, todėl buvo orientuotas į labiau pasiturinčių pirkėjų ratą ir kartu išliko šeiminis hečbekas.
Į ką atkreipti dėmesį
Ketvirtos kartos „Golf“ kėbulas yra neblogai apsaugotas nuo rūdžių, todėl prieš pirkdami automobilį pasidairykite... ar niekur jų nematyti. Viskas čia paprasta – rūdys rodytų, kad automobilio skardos buvo remontuotos, t. y. mašina buvo nukentėjusi per avariją. Žinoma, Lietuvoje nusipirkti nedaužytą automobilį sunku, tačiau akivaizdūs rūdžių pėdsakai liudytų jei ne šiaip kėbulo remontą, tai bent nekokybišką remontą.
Jei automobilis bus naudojamas ne tik miesto aplinkoje, vertėtų atkreipti dėmesį ir į nedidelę prošvaisą – į atokią sodybą su „Golf“ nuvažiuoti yra gerokai sunkiau, tai problemų gali sukelti net mieste.
„Senesni „Golf“ buvo vos ne savotiški kaimų visureigiai, o šis jau kitoks. Žemas. Problemų gali kilti ne tik užmiesčio keliuose. Pvz. šiuose automobiliuose gana žemai yra karteris. Žemiausiai jis stovi netikusioje „Golf“ versijoje su silpnučiu 1,4 litro darbo tūrio varikliu. Teko matyti daug kvailokų situacijų, kai atvažiavusios į aikštelę tokių „Golf“ vairuotojos į bortelį trenkdavosi karteriu. Po tokių moteriškių nuotykių esu remontavęs ne vieną variklį, kai vėl susiruošusios važiuoti ponios tiesiog ignoruodavo „kažkokią“ raudoną lemputę“, – juokėsi automobilių meistras Žydrūnas Janušauskas.
Varikliai priekaištų nenusipelno
Į „VW Golf“ buvo montuojama gausi benzininių ir dyzelinių motorų gama. Visi jie pasižymi neblogu resursu. Specialistai pataria vengti tik paties silpniausio 1,4 litro darbo tūrio motoro, nes sunkokam hečbekui jis yra akivaizdžiai per silpnas. Tai atsiliepia variklio resursui.
Nusipirkus „VW Golf“ vertėtų akylai patikrinti paskirstymo diržo būklę – dėl ne visai nusisekusios mechanizmo konstrukcijos jo „tarnavimo“ laikas gali būti trumpesnis nei deklaruojami 90 tūkst. Benzininiuose varikliuose gana dažnai tenka keisti ir vandens siurblį.
Patys populiariausi „Golf“ motorai – dyzeliniai. Visi jie yra 1,9 litro darbo tūrio, tačiau įvairių modifikacijų. Jų galia svyruoja nuo kuklių 68 AG silpniausiame „SDI“, iki 150 AG sportiškos „TDI“ versijos. Tačiau dažniausiai sutinkamos 90 ir 110 AG turbodyzelių versijos.
„Viena vertus, tai yra vieni geriausių savo laiko motorų. Tačiau jie labai jautrūs kuro kokybei ir tepalo keitimo intervalams. Susivėlinus pakeisti tepalus galima paprasčiausiai sugadinti. Galima sakyti, kad šiuose motoruose turbina yra pati silpniausia vieta. Vėliau savo padaro amžius. Čia nereikia turėti didelių iliuzijų. Retas į Lietuvą atkeliaujantis „VW Golf“ yra pravažiavęs mažiau nei 400 tūkst. kilometrų. Tad iki ribos lieka jau visai nedaug. Todėl būtinai nepamirškite patikrinti variklio būklės“, – sakė automobilių remonto specialistas Ž. Janušauskas.
Nereikia turėti iliuzijų – tai tik vidutiniokas
Dažnas automobilininkas, paklaustas, kodėl perka „Golf“, atsakytų, kad pasirinkimą lėmė automobilio patikimumas. Tikėjimas – didi jėga. Tačiau šiuo atveju „VW Golf“ patikimumas tėra iliuzija. Pagal vokiečių TUV reitingus „Golf“ yra tipinis vidutiniokas. Tai yra visai neblogai, tačiau rožinius akinius nusiimti derėtų.
„Pakabos detalių tarnavimo laikas yra vidutinis. Atkreipčiau dėmesį į tai, kad dyzelinių modifikacijų priekinė pakaba „sugriūna“ greičiau, nes jai tenka nešti didesnį motoro svorį. Derėtų privengti versijų su visų ratų pavara – jos yra gerokai retesnės, todėl tokių versijų galinės pakabos detalės kainuoja tikrai nepigiai“, – sakė Ž. Janušauskas.
Nors automobilio salonas atrodo kokybiškai, plastikinės detalės čia gana greitai pradeda girgždėti. Peleninė ar puodelių laikiklis, intensyviau naudojant, gali neištverti ir metų. Akivaizdžiai silpnos vietos yra stiklų pakėlimo ir valytuvų mechanizmai.
Taip pat nereikia turėti didelių iliuzijų dėl „Golf“ atsarginių dalių kainos. Kad šiuos automobilius galima tvarkyti visiškai pigiai – iliuzija ir mitas. Automobilių dalių pardavėjas Saulius Grigaitis mums teigė, kad žinomų gamintojų dalys populiariems automobiliams niekuomet nebuvo pigios. „Net paprasčiausiam „VW Golf“ perkama kokybiška ir žinomo gamintojo detalė nekainuos kelių litų. Detalių pigumo mitas gajus todėl, kad populiariems automobiliams atsargines dalis gamina kas tik netingi. Taip, jos pigios. Tik jų resursas juokingas, savo klientams aš jų nerekomenduočiau“,-–pasakojo jis.
Išvada: padorus, bet brangokas darbininkas
„Volkswagen Golf“ – visai padorus automobilis. Į jį galima atkreipti dėmesį atmetus visus lietuviškus mitus. Jis solidus, net sukuria iliuziją, kad yra rimtesnis ir patikimesnis nei iš tikro. Dyzelinės jo versijos tikrai labai taupios. Kita vertus, „Golf“ yra nuobodokas, gana ankštas ir azartišku charakteriu nepasižymintis automobilis. Be to, pagal vartotojų savybių santykį tai yra brangokas automobilis, nemažai mokame už įvaizdį. Ne veltui jis yra pačios populiariausios automobilių klasės standartas.
