Kaip manote, ar už niekingus kelis tūkstančius litų galima nusipirkti automobilį, kurį pastačius kokiame prestižiniame sostinės požeminiame garaže, tarp dviejų naujutėlaičių „Mercedes-Benz“, galima būtų išlipti neprarandant nė lašelio savivertės ir didžiuojantis savo automobilio išvaizda? Tikrai taip, tiesa, mokestis už estetiką gali būti nemažas, pvz.: kelis kartus grįžti iš užmiesčio sodybos visai ne oriai, o velkamam virve. Taigi, jūsų dėmesiui siūlome keletą pastebėjimų apie visiškai nebrangų, tačiau stebėtinai gražų automobilį „Alfa Romeo 145/146“. Dabar tai studentų, namų šeimininkių, o kartas ir tikrų automobilių gerbėjų džiaugsmas.
Penkių durų versija yra visai praktiškas automobilis. (nuotr. Gamintojo)
Šios šeimos automobilių istorija prasidėjo 1994 metais. Tuomet ši „Alfa Romeo“ šeimyna pakeitė pasenusį „Alfa Romeo 33“ modelį. Techniškai identiški „Alfa Romeo 145“ ir „Alfa Romeo 146“ skyrėsi galinės automobilio dalies dizainu – triduris „145“ atrodė itin įspūdingai, o penkių durų „146“ yra labai praktiškas. Automobilių šeimyna buvo atnaujinta 1996 metais, gamintos šios kompaktiškos „Alfos“ buvo iki 2001 metų. Taigi, tai nėra visiška seniena.
Pažymėtina dar ir tai, kad šios šeimos kompaktiškos „Alfos“ yra stebėtinai erdvūs automobiliai, tai vieni erdviausių automobilių savo klasėje. Nieko nuostabus, „Alfa Romeo 145/146“ šeimyna buvo gaminama naudojant „Fiat Tipo“ platformą, o tai savu laiku buvo stebėtinai erdvus automobilis.
Automobilio vidus, vertinant iš šių dienų pozicijų, jau gerokai pasenęs ir pigiai atrodantis. (nuotr. Gamintojo)
Motorai gurmanams
Gamybos pradžioje „Alfa Romeo 145/146“ šeimyna buvo komplektuojama opoziciniais varikliais, žinomais dar iš „Alfasud“ ir „Alfa Romeo 33“ laikų. Seni, bet tikrai geri motorai. Idealiai subalansuoti, nuostabus variklio garsas, o 16 vožtuvų 1,7 litro darbo tūrio versijoje – užtikrinantys net ir visai smagią dinamiką. Tiesa, opoziciniai „Alfos“ varikliai šiomis dienomis po truputėlį jau tampa istorija. Naudotų automobilių rinkoje yra gerokai daugiau tokių automobilių jau su „Twin Spark“ šeimos motorais. Opozicinių variklių darbo tūris buvo 1,4 l., 1,6 ir 1,7 litro. „Twin Spark“ – 1,4 l., 1,6 l., 1,8 l. ir 2 litro darbo tūrio. Opozicinių motorų galia svyruoja tarp 90 ir 130 a.g., „Twin Spark“ – nuo 103 iki 155 a.g. Taupieji gali rinktis ir dvi 1,9 litro darbo tūrio dyzelinių motorų versijas.
„Opoziciniai motorai yra tikrų tikriausia klasika. Ko vertas vien tik jų skleidžiamas garsas. Be to, apie juos nėra ką blogo pasakyti. Paprasti ir patikimi. Tiesa, jie suvartoja gana daug kuro ir tai visai nepriklauso nuo darbo tūrio – 12 litrų mieste ramiausiai sriaubia ir 1,4 versijos „opozitai“. „Twin-Spark" šeimos motorai yra technologiškesni, šiuolaikiškesni ir gerokai taupesni. Tiesa, tokiam varikliui reikia 8 specialių žvakių su platinos elementais. Naujų platininių žvakių rinkinys - 8 vnt., po 2 žvakes į cilindrą - kainuoja mažiausiai 400 Lt. Užtai šie motorai užtikrina žymiai švaresnį išmetimą ir jau padorius kuro sunaudojimo rodiklius. Bet kurio atveju, varikliai yra stiprioji „Alfa Romeo“ pusė. Tiesa, kadangi „Alfa Romeo 145“ yra gana masyvus, sunkokas automobilis, nepatarčiau rinktis silpniausių motorų versijų, nes jos neužtikrins padorios dinamikos, o kuro sąnaudos mažesnės tikrai nebus. Optimalus pasirinkimas – galingiausios benzininės versijos.“ – pastebėjimais dalinosi automobilių remonto specialistas Žydrūnas Janušauskas.
Dujoms – ne
Naudotų automobilių rinkoje galima rasti „Alfa Romeo 145/146“ šeimynos egzempliorių su dujų įranga. Tačiau šių automobilių motorai yra gana jautrūs ir bandymai taupyti kartais gali virsti brangiu variklio remontu. „Twin Spark“ gal kiek mažiau purtosi modernios dujų įrangos, tačiau iš pažiūros paprastesni opoziciniai motorai degiuoju mišiniu su dujomis piktinasi vo ne patalogiškai.
Šių automobilių motorai yra gana jautrūs ir bandymai taupyti kartais gali virsti brangiu variklio remontu. A. Karčiausko nuotr.
„Dujinę įrangą prie šių variklių sumontuoti galima, motorai veikia, bet gal geriau tokiu atveju pirkti kitą automobilį. Štai vieną „Alfa Romeo 145“ su dujų įranga remontavau net du kartus. Pirmą kartą viena iš galvučių trūko praėjus pusmečiui, po dujų įrangos sumontavimo, o antro remonto prireikė praėjus metams. Be to, minėto automobilio šeimininkui kilo daug problemų su degiojo mišinio reguliavimu. Ir nieko čia nepadarysi – milžiniški įsiurbimo kolektoriai, pati variklio komponavimo specifika priešinasi tokioms inovacijoms“ – sako automobilių remonto meistras.
Kėbulas ir pakaba – be priekaištų
Keista, bet „Alfa Romeo 145/146“ šeimynos automobiliai nėra linkę rūdyti. Šio „italo“ antikorozinis paruošimas stebėtinai geras, dažymo kokybė irgi šauni, tad rūdžių pėdsakų galima pamatyti tik vietose, kur kėbulo paviršius buvo remontuotas.
Gana neblogai Lietuvos keliuose jaučiasi ir automobilio pakaba. Pagrindinis privalumas čia – paprastumas. Tai galima pastebėti ir remontuojant automobilį, nes pakabos komponentų kainos yra gana humaniškos.
„Mitas, kad šios mašinos dalys brangios. Dauguma pakabos detalių kainuoja tiek pat, kiek ir analogiškos klasės „prancūzams“ ar lietuvių taip mylimiems „vokiečiams“. Ir kiek čia tos pakabos, tai ne koks „156" modelis. Tiesiog viskas čia kaip tikrame „GTI“, standesnės gumos, spyruoklės, o visa kita unifikuota paprastesniais, masiniais modeliais. Pvz., labai daug pakabos detalių yra tokios pačios, kaip „Fiat Bravo/Brava“ šeimynos automobiliuose.
Patikimumas – kibiras deguto
Atrodytų, kad „Alfa Romeo 145/146“ šeima – beveik idealūs automobiliai. Jie puikiai važiuoja, šauniai atrodo. Tačiau ne veltui šie automobiliai su metais taip greitai pinga – jie tikrai nėra iš pačių patikimiausių.
Pagal autoritetingus vokiečių TUV reitingus, tarp vyresnių nei 10 metų automobilių „Alfa Romeo 145/146“ yra tarp visiškų autsaiderių. Na, tai nėra visiška tragedija – TUV sąrašo gale yra net ir visai populiarių automobilių, pvz. „Renault Twingo“, tačiau tikėtis iš tokios „Alfos“ stebuklų tikrai nederėtų. Pagrindinės bėdos – elektra, elektronika. Net prisiekę „Alfa Romeo“ mylėtojai kartais keikiasi, kai dėl šių bėdų per mėnesį kelis kartus tenka prisiminti trosą.
„Be viso to pažymėčiau ir tai, kad pasiekęs tam tikrą susidėvėjimo ribą šio modelio automobilis pradeda byrėti tiesiog akyse. O tai reiškia ne tik išlaidas, bet ir nekokią perspektyvą sustoti kažkur kelyje, nepasiekus tikslo. Tad jei pastebite, kad automobilis pradeda dažnai ožiuotis – be skrupulų keiskite jį kitu.“ – sako automobilių remonto specialistas Ž. Janušauskas.
Tridurė versija atrodo itin sportiškai. (nuotr. Gamintojo)
Verdiktas: spalvingas priešingybių rinkinys mėgėjui
Pigus, velniškai gražus ir tikrai nepasenusio stiliaus, posūkiuose išsilaiko kaip kartingas, puikiai važiuoja – tai stiprioji „Alfa Romeo 145/146“ šeimynos pusė. Tačiau yra dar ir kita, silpnoji, pusė – tai abejotinas patikimumas, praktiškai niekinė garso izoliacija ir itin greitas nuvertėjimas antrinėje rinkoje.
Tai nėra automobilis visiems. Praktiškieji už tokią pinigų sumą mieliau rinktųsi kokį perpuvusį trečios kartos „Volkswagen Golf“, tačiau „Alfa Romeo 145/146“ yra iš tų automobilių, kurie turi šį tą bendro su aukštąja automobilių pasaulio mada. Tai tikras automobilis mėgėjui. Ir už simbolinius pinigus. Ne, kaip pigaus automobilio šeimai šio modelio rekomenduoti niekaip negalime. Bet kaip puošnus aksesuaras studentei ar nebrangus žaislas vairavimo gurmanui – tai visai padorus pasirinkimas. Svarbiausia, nereikia turėti perdėtų vilčių ir iliuzijų.
