J. R. Deni yra JAV armijos karo koledžo Strateginių studijų instituto profesorius, Atlanto tarybos vyresnysis bendradarbis nerezidentas ir knygos „Coalition of the unWilling and unAble“ autorius. P. O'Hanlonas yra gynybos ir strategijos pirmininkas Brukingso institute ir knygos „The Art of War in an Age of Peace: U.S. Grand Strategy and Resolute Restraint“ autorius.
Po Rusijos neteisėtos Krymo aneksijos 2014 m. NATO pirmą kartą nusprendė dislokuoti karines pajėgas trijose Baltijos valstybėse – Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje – bei Lenkijoje rotacijos principu. Šie vienetai, žinomi kaip sustiprinto priešakinio buvimo kovinės grupės, sudarė maždaug 1 200 karių kiekvienoje iš keturių sąjungininkių, kurioms Maskvos kaimynystė yra arčiausia.
Estijos ir Latvijos gyventojų sudaro maždaug 25 proc. etninių rusų, todėl šios šalys yra pažeidžiamos dėl 2014 m. Vladimiro Putino pareiškimo, kad jis „saugos“ rusakalbius, kad ir kur jie gyventų. Lenkija ir Lietuva ribojasi su Rusijos eksklavu Kaliningradu – labiausiai militarizuota teritorija visoje Europoje.
NATO reikia pakankamai galios Rytų partnerių valstybėse, kad Rusija du kartus pagalvotų apie galimybę greitai laimėti šiame regione. Madride NATO pareiškė, kad rytiniame flange dislokuos papildomas tvirtas, kovai parengtas pajėgas. Generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas pavadino tai „esminiu mūsų atgrasymo ir gynybos pokyčiu“.
Tačiau nors retorika buvo įspūdinga, šių kovinių grupių pajėgumai išlieka labai riboti. Jie per maži, kad sulaikytų Rusijos puolimą. Užuot padidinusi kiekvieną kovinę grupę iki pilnos maždaug 4000 karių brigados su susijusia aviacijos parama, NATO dabar ketina pridėti tik po porą šimtų karių kiekvienoje Baltijos valstybėje ir Lenkijoje.
Sąjungininkai pasiekė tokį neoptimalų rezultatą dėl trijų priežasčių. Pirma, daugelis Vakarų šalių turi įdomų požiūrį į Rusijos grėsmę. Rusijos kariuomenė yra Ukrainoje ir yra smarkiai nusidėvėjusi, net ten ir daro milžinišką žalą. Antra, nors sąjungininkų gynybos išlaidos pasiekė dugną ir pradėjo atsigauti tik po 2014 m. Putino invazijos į Krymą, daugeliui sąjungininkų vis dar trūksta pajėgumų ir galimybių skirti daugiau karių ir finansų NATO rytams.
Galiausiai, Baltijos šalyse šiuo metu trūksta infrastruktūros, pavyzdžiui, mokymo zonų, kad būtų galima tinkamai paremti visas brigadas.
Paskutinę iš šių priežasčių įveikti lengviausia, atsižvelgiant į nuolatines kiekvienos Baltijos valstybės pastangas plėsti esamą infrastruktūrą, kad ji galėtų priimti daugiau sąjungininkų karių.
Panašiai tvarus sąjungininkų karinių išlaidų didėjimas netrukus gali suteikti pakankamai pajėgų, o tada būtų patenkintas ir kariuomenės buvimo rytuose noras.
Tiesa, ištaisyti klaidingą supratimą, kad Rusija yra suvaldyta grėsmė, daug sunkiau. Jei NATO žvelgia į ateitį, kaip turėtų, tai turi suponuoti tikimybę, kad Rusijos armija bent iš dalies atsigaus.
Net jei Rusija yra ekonomiškai smunkanti valstybė, jos karinė galia neišnyks per naktį. NATO neturi lygintis karių skaičiumi su Rusija ar stoti į ginklavimosi lenktynes Baltijos regione.
Tačiau jos jungtinės pajėgos rytuose neturėtų būti mažesnės nei 3:1, o pagrindinės kovinės galios sudedamosios dalys turi būti vietoje ir paruoštos kovai.
NATO turėtų išnaudoti laiką iki 2023 metų viršūnių susitikimo Vilniuje siekdama trijose Baltijos šalyse sukurti kovinę galią, kurios pakaktų sulaikyti Rusijos puolimą, kol bus surinktas pastiprinimas.
Be savo karių Estija, Latvija ir Lietuva kiekvienoje šalyje turi gauti ir po NATO karių brigadą, tai reiškia po vieną patvarią sąjungininkų brigadą, turinčią atitinkamą oro pajėgų kiekį. Kaip aljanso karinis ir strateginis stuburas, JAV pirmą kartą turėtų įkurti nuolatinę savo karių bazę Baltijos regione.
Bendros kovinės galios brigada papildytų tai, ką JAV jau dislokavo Lenkijoje. Europai nereikia didelio karinio stiprinimo. Tačiau NATO įsipareigojimas turi būti nuoseklus, kovingas ir ryžtingas.