Tėvynės Sąjunga vėl užsimojo reguliuoti mūsų istorijos suvokimą. Ji nurodys, kaip teisingai reikia galvoti. O jei galvosime ne taip, kaip pridera, ir dar kalbėsime, ką galvojame, tuomet valstybė prieš mus imsis prievartos. Kad galvotume kaip dera.
Jei kas nors bus pagautas su įkalčiais neigiant SSRS ar nacistinės Vokietijos prieš Lietuvą įvykdytą agresiją – gaus baudą, areštą arba net praleis kalėjime „iki 2 metų“. Tokios nuobaudos gresia už pritarimą sovietams ar naciams, jų vykdytoms žudynėms bei Lietuvos okupavimui.
Baudžiamojo kodekso pakeitimus užregistravo konservatorė Vilija Aleknaitė-Abramikienė. Seimas jiems jau pritarė per pirmąjį skaitymą. Viena prekeivė, anksčiau turgelyje bandžiusi parduoti sovietų kareivio kepurę, turėjo problemų. Ir nukentėjo už prekybos taisyklių pažeidimą.
Naujos bausmės gresia vien už kalbėjimą, neatitinkantį valdžios „generalinės linijos“ istorijos klausimais.
Valdančiųjų motyvas aiškus ir garbingas: „Kad niekas nežemintų lietuvių tautos.“ Vis dėlto liūdna matant tokios tvarkos įsigalėjimą. Dvejus metus kalėjimo galima gauti vien už šnekas. Gyvename lyg kreivųjų veidrodžių karalystėje.
Panašiai valdžia elgiasi Rusijoje. Ji rėksmingai kalba apie „objektyvų“ požiūrį į istoriją, kuria įvairias komisijas ir keičia įstatymus. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas teigia, kad Rusija „niekam neleis suabejoti mūsų heroizmu“.
Kalbama apie Antrojo pasaulinio karo laikotarpį ir jo traktavimą: kas ką išvadavo, kas ką okupavo, kas buvo „gerieji“, kas „blogieji“.
Tai panašu į ambicingų vaikų darželį. Visi jautrūs, įsižeidžia dėl mažiausios užuominos ar kitokios minties, neatitinkančių jų susikurtų istorinių aiškinimų. Politiniai režimai linkę nustatyti vienintelį „teisingos istorijos“ variantą.
Vadinamosiose senosiose Vakarų demokratijose negeriau. Ten pagrindinis istorijos baubas – holokaustas ir jo neigimas. Austrijoje, Vokietijoje bei kai kuriose kitose Europos valstybėse veikia įstatymai, kuriais remiantis yra baudžiama už Vokietijos nacių įvykdyto holokausto neigimą. Viena žymiausių tokių bylų Austrijoje buvo iškelta britų istorikui Davidui Irvingui, kuris savo knygose neigė holokausto faktą.
Atsiranda užburtas ratas. Gali ateiti laikas, kai, pavyzdžiui, Rusijos ir Lietuvos istorikai, tiriantys minėtą laikotarpį, negalės aplankyti kaimynų, nes bijos būti suimti pagal vienokius ar kitokius BK straipsnius (politikai tokiu atveju galėtų atvykti tik saugomi diplomatinių pasų). Apie kokią civilizuotą diskusiją galima kalbėti tokiomis sąlygomis?
Tokia politika nesiderina su demokratijos standartais, suvaržo žmogaus teises, taip pat spaudos laisvę, laisvę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Tam tikrais atvejais, tai gali reikšti ir politinį persekiojimą. Pavyzdžiui, jei Algirdas Paleckis bus imamas persekioti už jo jau spėjusią išgarsėti „Kremliaus iniciatyvą“. Tokiai iniciatyvai galima nepritarti, galima ją pasmerkti visuomeniškai ir politiškai, tačiau jei žmogus už tai bus įgrūstas į kalėjimą dvejiems metams ar kitaip persekiojamas – toks valstybės elgesys būtų visiškai nepriimtinas.
Dažnai kaltiname Rusiją autokratiškumu, taip pat tuo, kad ši valstybė tapusi vienintele viešosios nuomonės formuotoja. O kaip elgiamės patys? Kuo gi esame geresni? Gal tuo, kad Rusija šiuo keliu pažengusi nepalyginti toliau?
Beje, Stalino laikais SSRS baudžiamajame kodekse buvo garsusis 58-asis straipsnis, skirtas bausti už „kontrrevoliucinius nusikaltimus“. Nusikaltimai buvo traktuojami kaip to reikėjo tuometinei valdžiai.
Sakoma, kad kartą jau įvykusios istorinės tragedijos paskui kartojasi kaip farsai. Per Europą besiritantį „raganų medžioklės“ vajų galima vadinti tik farsu. Demokratijos mažėja, žodžio laisvės ribų gausėja, laisvės plotas siaurėja.
Suprantama, kad valstybių politinis elitas taip bando ginti savo ideologinę tapatybę ir savaip gintis nuo to, kas, jų nuomone, „griauna valstybės pamatus“. Tačiau ar tai yra tinkamas kelias? Ypač, kai yra kalbama apie tokias nedemokratines arba valdomos demokratijos šalis, kokios yra Rusija ir Lietuva.
Rusų istorikas Igoris Doluckis Rusijos bandymus kontroliuoti istorijos vertinimus pavadino „totalitarine kvailyste“. Kai mes patys kalbame apie Rusiją – viskas atrodo gana aišku. Bet gal pažvelkime į save?
Žinoma, visuomet įmanoma išsikasti apkasus ir užimti aklos gynybos poziciją. Lietuvos ir Rusijos istorikai nors ir sunkiai, tačiau bendrauja tarpusavyje, bet politinis elitas tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje užima beveik visiškai nesutaikomas pozicijas. Tokiomis sąlygomis normalus politinis dialogas bei dvišalis bendradarbiavimas yra apsunkinti. Toks elgesys užprogramuoja ateities konfliktus bei nesutarimus.
